BENDRUOMENINIAI VAIKŲ GLOBOS NAMAI – UŽUOVĖJA PO GYVENIMO SMŪGIŲ

vaikas gaminaVieta, kurioje gera būti, į kurią norisi sugrįžti, – tokį įspūdį palieka dveji Utenoje esantys bendruomeniniai vaikų globos namai. Du dideli namai šiuolaikiškai įrengti, yra užtektinai erdvės, kad kiekvienas galėtų rasti sau ramų kampelį, vaikai turi savo kambarius. Visgi ne graži aplinka namą paverčia namais, o žmonės – vaikai, socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai čia tvarkosi kaip bet kuri šeima nuosavuose namuose.

Ieškos trečio namo

Užpalių gatvėje esantys bendruomeniniai vaikų globos namai pirmiesiems gyventojams duris atvėrė 2017 metų birželį, čia kūrėsi vyresnio amžiaus vaikai – nuo 16 metų. Jiems buvo teikiama palydimosios globos paslauga. Šiandien paslaugos specifika pasikeitusi – iš Institucinės globos pertvarkos projekto finansuoti namai dabar veikia kaip bendruomeniniai vaikų globos namai. Šiame name gyvena aštuoni 13–19 metų vaikai. Antrieji bendruomeniniai vaikų globos namai, taip pat įsteigti iš Institucinės globos pertvarkos projekto lėšų, įsikūrę Palangos gatvėje. Čia gyvena aštuoni 8–18 metų amžiaus vaikai.

Šiuo metu šalyje vykdoma institucinės globos pertvarka. Ją užbaigus nuo kitų metų turėtų nebelikti institucinių globos namų. Kad Utenos šeimos ir vaiko gerovės centre gyvenantys vaikai galėtų persikelti į bendruomeninius namus, reikia dar vieno namo.

Padeda įveikti traumines patirtis

Pasak socialinio pedagogo D. Gudo, labai svarbu tai, kad bendruomeniniuose vaikų globos namuose nėra didelės darbuotojų kaitos. Pasikeisdami dirba keli socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai. Tai reiškia, kad vaikai neturi vienos „mamos“ ir vieno „tėčio“, tačiau žmonių nėra per daug ir galima su jais užmegzti tvirtą ryšį. Vaikas gali pasitikėti, nebebijo atsiverti, žino, kad juo besirūpinantis žmogus niekur nedings. Bendruomeniniuose vaikų globos namuose, pasak D. Gudo, vaikas auga kaip asmenybė – su savo poreikiais, norais, su savo vertybėmis, savitu požiūriu į pasaulį. Kartais net biologinėse šeimose augantys vaikai, D. Gudo teigimu, neturi tvirto pagrindo ir vertybinio ugdymo, o bendruomeniniuose namuose augantys vaikai mokosi savarankiškumo, atsakingai žiūri į gyvenimą: vasaromis dirba, laisvą laiką skiria savanorystei, jau galvoja apie ateities planus. Pašnekovų teigimu, sulaukę pilnametystės vaikai ir toliau jaučia darbuotojų palaikymą, gali kreiptis pagalbos.

D. Bikelienė įsitikinusi, kad tokio tipo namuose vaikams daug lengviau gyti po patirtų traumų. Ne paslaptis, kad vaikai čia patenka iš disfunkcinių šeimų, kur stokojo rūpesčio, dėmesio, kur negalėjo pasitikėti suaugusiais. „Čia, priešingai nei instituciniuose namuose, visi gyvename kaip šeima, o vaikui labai svarbu turėti šeimą, jausti palaikymą. Įstaigoje vaikas gyvena pagal darbuotojo darbo ritmą, o čia jis gali bet kada prieiti, nereikia laukti, iš anksto tartis dėl susitikimo. Pokalbis, pasitikėjimą kelianti atmosfera, ramybė – geriausi vaistai, gydantys traumas.“

„Gali neužtekti ir viso gyvenimo, kad vaikas išgytų, tačiau mes stengiamės, kad tai vyktų, nors ir lėtai, – teigia D. Gudas. – Žinoma, vaikams niekas neatstos tėvo ir mamos, kad ir kokie jie bebūtų. Vienas iš mūsų tikslų – diegti pagarbą tėvams, padėti juos suprasti. Skatiname bendrauti su biologiniais tėvais.“

Stengiasi atkurti šeimos modelį

Socialinės darbuotojos Neringos Tylienės ir socialinio darbuotojo padėjėjo Egidijaus Kornevo teigimu, pagrindinis skirtumas tarp institucinių ir bendruomeninių globos namų – čia nėra itin griežtų taisyklių. Įstaigoje nustatytas pietų laikas, miego laikas, o čia vaikai gali susidaryti asmeninę dienotvarkę. Žinoma, tam tikros taisyklės galioja ir čia. Nemeluoti, sugyventi darniai, gerbti vieniems kitus, būti atviriems – pagrindinės iš jų.

Kiekvienas vaikas turi namų ir savo kambario raktus, gali kviestis svečius. Vaikai kartu leidžia laisvalaikį namuose, drauge keliauja, pramogauja. Pašnekovai džiaugiasi, kad šalia bendruomeninių vaikų globos namų yra lopinėlis žemės daržui. Užaugintas daržoves vaikai kartu su darbuotojais konservuoja žiemai, visi kartu verda uogienes, kompotus.

Pasiteiravus, ar tarp vaikų nekyla konfliktų, pašnekovai teigia, kad rimtesnių nesutarimų nepasitaiko. „Vaikai kartais susipyksta, pasibara, bet taip ir būna šeimose. Mes juos auklėjam taip, kad mokėtų neužgaudami pasakyti savo nuomonę, kad įsiklausytų į kitus, – sako E. Kornevas. – Jiems labai svarbu, kad po pamokų grįžta ne į įstaigą, kad čia nėra iškabos, kad gali patys planuoti laisvalaikį, pasikviesti draugų, patys eiti į svečius. Tai ugdo pasitikėjimą savimi, suteikia ramybės jausmą. Mūsų vaikai čia gali iš tiesų pasidžiaugti vaikyste.“

Visuomenėje mažėja stigmų

Respublikinė spauda yra plačiai nušvietusi situacijas, kaip visuomenė reaguoja į bet kokį kitoniškumą. Kalbinti socialiniai darbuotojai dar prisimena laikus, kai be tėvų globos likę vaikai būdavo tarsi pažymėti etikete. Bet uteniškiai, regis, yra tolerantiški ir supratingi. Kol klaidžiojau ieškodama tiek vienų, tiek kitų bendruomeninių namų, pakalbinau keletą kaimynų.

„Niekada nebuvo jokių baimių dėl to, kad kaimynystėje apsigyvens būrys vaikų, – tikino vienas sutiktųjų. – Visi žinome, kad tai vaikai iš globos įstaigos. Žinau, kad yra visokių nuomonių apie be biologinių tėvų augančius vaikus, bet man niekada neteko matyti nieko, kas rodytų, jog šie vaikai kažkuo išskirtiniai. Visi mandagūs, gerai išauklėti. Daugelis biologinėse šeimose gyvenančių vaikų nėra tokie geri. Mano manymu, iš jų galėtumėm daug ko pasimokyti. Tai ir pavyzdys bendruomenei, kad turime priimti visus ir vengti išankstinių nuostatų.“

Pozityviu bendruomenės požiūriu džiaugiasi ir darbuotojai. D. Bikelienė sako, kad vaikai buvo priimti labai gražiai, tarp bendruomeninių namų ir aplinkinių gyventojų nėra jokio susiskaldymo, pasidalijimo į „mus“ ir „juos“. Anot pašnekovų, visuomenės požiūris keičiasi ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet svarbiausia, kad pozityvūs procesai apskritai vyksta.

Visi trylikametės Paulinos draugai žino, kad ji gyvena bendruomeniniuose namuose, tačiau diskriminacijos dėl to, pasak Paulinos, patirti netenka. Mergaitė sako, kad čia visi bendrauja kaip broliai ir seserys. Namuose jauku, galima pasikviesti draugų, valgant nereikia derintis prie bendro valgiaraščio. Gyvenimas čia nuo gyvenimo įstaigoje, Paulinos manymu, skiriasi ir tuo, kad čia gali jaustis namų šeimininku: pats tvarkaisi, pats gamini valgyti, gali nuspręsti, ką nori žiūrėti per televizorių. „Būnant čia jaučiasi, kad tikrai esi namie“, – užtikrintai sako Paulina.

Toks ir yra reformos tikslas – atkurti šeimos modelį. Anot D. Gudo, per ilgametę darbo patirtį stebėjusio daugybę reformų, ši yra geriausia, nes suteikia vaikams galimybę gyventi šeimos aplinkoje.

 

„Utenio“ inf.

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin