Budinti globėja turi atsakymą kaltinantiems pasipelnymu: pabandykite patys

namuciaiVaikų baimė ir džiaugsmas pirmą kartą pamačius ežerą, nuostaba, išvydus pilną krepšį maisto, nepasitikėjimas ir iš pirmo žvilgsnio lengvų dalykų mokymasis – dalis to, su kuo susiduria vaikų globėjai. Anot budinčiosios globėjos Vlados Juzėnienės, vaikų globa – darbas visą parą, septynias dienas per savaitę, rašo LRT.lt

Į žodį mama Ukmergėje gyvenanti V. Juzėnienė priverčia pažiūrėti kitaip – nors globoja svetimus vaikus, jais rūpinasi kaip savais – neskaičiuoja nei darbo valandų, nei atvejų, kai pravirkus vaikui tenka keltis naktį.

Globėja pasakoja, kad neretai atvykę vaikai nemoka atlikti iš pirmo žvilgsnio paprastų dalykų – praustis, valytis dantų, apsirengti pižamos ar susišukuoti. Pasak V. Juzėnienės, bėgant laikui globotiniai keičiasi, ji prisimena, kai pas ją apsigyvenęs mažylis pradėjo tarti pirmuosius žodžius ir išmoko vaikščioti.

Šiuo metu V. Juzėnienė augina tris globotinius – jai priklauso nuolatinė buvusio Ukmergės globos centro ugdytinio globa, beveik metus pas ją gyvena ir du vienos šeimos vaikai – šešerių metų mergaitė ir dvejų metų berniukas.

– Jus apibūdina kaip globėją, kuri po savo sparnu galėtų priglausti visus likimo nuskriaustus vaikus. Iš kur kilo noras rūpintis svetimais vaikais ir dirbti globėja?

– Aš pati augau viena – mama daug dirbo, todėl tos meilės kiek buvo, tiek buvo, tačiau jau nuo mažens visi sakydavo, kad esu labai jautri ir geros širdies. Kai man buvo 26 metai, su drauge nusprendėme nuvažiuoti į globos namus ir vaikams nuvežti žaisliukų bei rūbelių.

Nuvykusi pajaučiau šoką – kol nematai, kaip tie vaikai realiai gyvena, tol apie tai net nepagalvoji. Vėliau viena vaikų globos namų darbuotoja pasiūlė pasiimti vieną vaiką, kuris kartu su manimi galėtų leisti savaitgalius ir atostogas. Nusprendėme pabandyti.

Viena mergaite rūpinausi visą vasarą – iki tol, kol atsirado nuolatiniai globėjai. Vėliau susilaukiau savų vaikų, dirbau aukle, todėl mane visą gyvenimą lydėjo vaikai. Jie tavęs neišduos, neapgaus, vaikai labai tikri – jei verkia, žino, dėl ko, jei tu verki – ateis ir paklaus priežasties, o iš suaugusiųjų sunku to tikėtis.

– Prieš kelerius metus visai netikėtai pabaigėte globėjų kursus. Ar ilgai reikėjo laukti, kol galėjote pasiimti globoti vaiką?

– Praėjus keliems mėnesiams nuo kursų pabaigos pradėjome bendrauti su 13 metų vaiku, globos namų auklėtiniu. Nors mane gąsdino, kad neapsiimčiau rūpintis paaugliu (esą bus labai sunku), nusprendžiau pabandyti. Kai pirmą kartą jį pamačiau, apėmė labai keistas jausmas, supratau, kad jeigu jam su manimi bus gerai, tai ir aš būsiu laiminga.

Greitai susibendravome ir po kelių susitikimų jam pasiūliau apsigyventi kartu su manimi, labai apsidžiaugiau, kai jis sutiko. Berniuko tėvai neturi jokių teisių, jis vienas, todėl dabar jau dvejus metus gyvename kartu, netgi nusipelniau mamos vardo – jis mane vadina mama!

Iš pradžių berniukas buvo labai atsargus, laikydavosi nuošalyje, nepasitikėjo, nes galvojo, kad gal ne visam laikui jį pasiėmėme, jautėsi niekam nereikalingas. Vėliau, kai pamatė, kaip į savarankišką gyvenimą išleidau savo sūnų ir dukrą, kai pasakiau, kad ir jis po kelerių metų, sulaukęs pilnametystės, galės laikyti vairavimo teises, kad nupirksime automobilį, tada jis pajautė, jog yra tikras šeimos narys. Šiuo metu jis labai stengiasi mokytis, bandys stoti į gimnaziją, todėl didžiuojuosi juo, matau didelę pažangą.

– Turite nuolatinę šio paauglio globą, taip pat laikinai globojate dar du vaikus – broliuką ir sesutę. Ar daug globotinių jau turėjote?

– Viena pažįstama papasakojo apie vaikų namuose gyvenančius trijų mėnesių dvynukus. Grįžusi namo negalėjau miegoti, nors tų vaikų nebuvau mačiusi, galvojau apie juos, tarsi mačiau juos sau prieš akis. Pažadėjau, kad, jei per savaitę vaikų niekas nepaims, jais pasirūpinsiu aš.

Tikriausiai tą jausmą, kurį tada jaučiau pasiėmusi dvynukus, supranta tik tokie patys, kaip aš. Nusprendžiau pasiimti abu vaikučius, negalėjau jų išskirti, o kai važiavome namo, jaučiausi taip, lyg vežčiau angeliukus.

Mano globotų dvynukų mama susiėmė ir po mėnesio atgavo vaikus. Tada dvi savaites buvau laisva, o po jų į mano namus pateko broliukas ir sesutė, berniukui dabar šešeri metai, mergaitei – dveji. Šie vaikai su manimi gyvena jau beveik metus. Mielai priimčiau ir jų neseniai gimusią sesutę, labai jos laukiame.

Jei gyvenčiau name, priimčiau tiek vaikų, kiek tik leistų, – tokia jau esu, man širdį skauda, kai matau nelaimingus vaikus. Žinoma, globotiniams reikia ir priežiūros, ir rūpesčio, jie augę visiškai kitokioje aplinkoje, todėl jiems viskas nauja.

Kartą nuvažiavome prie ežero, o vaikai iki tol nebuvo to matę, todėl jiems buvo nejauku, jie jautė baimę. Vis dėlto ši išvyka globotiniams paliko labai didelį įspūdį – jiems labai reikia tokių potyrių, nes viskas, ką jie matė iki šiol, yra tik vienas kampelis namuose, šių vaikų kelias juodas.

– Tikriausiai, šiems vaikams daug pirmų kartų.

– Tikrai taip. Būna, nuperki maisto, kokių nors sūrelių, tai atrodo, kad vaikai viską, kas pirkinių krepšyje yra, ir suvalgytų vienu kartu. Labai gera stebėti, kaip toks elgesys po truputį keičiasi.

– Kodėl šie vaikai negali augti savo šeimoje?

– Kiekvienos šeimos istorija skirtinga. Vienų vaikučių mamytė buvo susirgusi depresija, vartojo alkoholį, tačiau vėliau atsistojo ant kojų ir vaikučius pasiėmė atgal. Kitų globotinių mama pati negali rūpintis vaikais, o tėtis smurtauja, todėl vaikai negali augti tokioje aplinkoje.

Dar kitose šeimose tėvai girtuokliauja, ten vaikai visiškai neprižiūrimi, jie ne gyvena, o tik egzistuoja. Kartais girdžiu, kaip žmonės piktinasi, kad šias istorijas mes išsigalvojame, tačiau tikrai ne – kai pats susiduri ir pamatai tų šeimų kasdienybę, nuomonė pasikeičia.

– Girdime nemažai prietarų, tačiau galbūt daugiau žmonių norėtų rūpintis tokiais vaikais, jei žinotų, kaip atrodo globa. Papasakokite, kaip viskas vyksta – juk tokios globos tikslas yra ne pasilikti vaiką, o, kai tik galima, vėl grąžinti tėvams.

– Tikrai ne kiekvienas sugebėtų prižiūrėti svetimus vaikus, tačiau reikia pabrėžti, kad būti budinčiuoju globėju yra darbas, už kurį gauni užmokestį, todėl nereikia verstis per galvą. Laiko tikrai užtenka – kai vaikai išeina į darželį ar mokyklą, turi laisvo laiko, gali susitvarkyti, padaryti valgyti…

– Kai kurie žmonės sako, kad šis darbas – būdas pasipelnyti.

– Norint tinkamai pasirūpinti globotiniais reikia tikrai nemažai pinigų, suma, kurią valstybė dabar skiria išlaikyti vaikams, yra didžiulė parama. Šių pinigų užtenka vaiko rūbams, būreliams, o šiek tiek pataupius globotinį galima išleisti ir į stovyklą. Tik pradėjus dirbti skiriamas pagalbos kraitelis – pinigų suma, skirta įsigyti visus vaikui reikalingus daiktus.

Tiems, kurie mano, kad ši veikla yra būdas pasipelnyti ir užsidirbti, siūlau pabandyti pagloboti vaiką bent kelias dienas, manau, jie neištvertų. Juk tai darbas ne tik visą parą, bet ir septynias dienas per savaitę, tenka keltis naktį, dirbti savaitgaliais – neturime laisvų dienų.

Kai auginau savo vaikus, dirbau kelis darbus, kad tik jiems visko užtektų. Dabar, kai auginu šiuos vaikus, matau, kad jiems nereikia pilių, jiems nesvarbu, kokią mašiną vairuoji, ar gyveni rūmuose, ar paprastame bute – vaikams svarbiausia meilė ir pokalbiai.

– Gaunate piniginės pagalbos, tačiau tikriausiai labai svarbu gauti ir moralinės paramos.

– Globėjo niekas nepalieka vieno – jei turi kokių nors klausimų, susiduri su rūpesčiais, jei kas nors neramina, visada gali kreiptis pagalbos, pasikalbėti su psichologais. Jei reikia, galime naudotis ir automobiliu, nuvežti vaiką į polikliniką ar susitikimą su tėveliais.

– Stengiatės, kad globotiniai bendrautų su savo tikraisiais tėvais. Ar tėvai ir vaikai noriai vieni su kitais bendrauja, palaiko ryšį?

– Vaikams tėvai vis tiek svarbiausi, vaikučiai toje šeimoje augo, jie priprato prie tokio gyvenimo būdo, todėl nesupranta, kodėl juos paima iš šeimos, kodėl jie turi gyventi kur nors kitur. Kiekvienas vaikas nori grįžti namo pas mamą.

– Esu girdėjusi, kad lengviau rūpintis tais vaikais, kurie rodo kokias nors emocijas – verkia, maištauja, negu tais, kurie nerodo jokių emocijų. Ar ir jūs tam pritartumėte?

– Juokiuosi, kad pas mane papuola tik hipersupervaikai. Kai globojau dvynukus, buvo sunkiau rūpintis berniuku, jis buvo toks verksniukas, keldavosi kas pusvalandį, todėl nebūdavo svarbu, kokia savaitės diena ar kiek tuo metu valandų – juo reikėdavo rūpintis visą laiką. Naktį šalia berniuko lovytės ir užmigdavau, nes žinodavau, kad po kelių minučių vėl turėsiu keltis.

Šešiametis berniukas, kurį globoju dabar, taip pat naktį labai dažnai keliasi, jis turi kažkokių baimių, dėl to eisime pas medikus, ieškosime tokio elgesio priežasčių. Labai džiaugiuosi, kad padeda mano pačios vaikai ir vyras, jie – mano ramstis.

– Globotiniais rūpinatės kaip savais vaikais, kartu gyvenate, važiuojate į mokyklas, pas gydytojus, keliatės naktį ir kartu leidžiate visą laiką. Ar nesunku, kai po kurio laiko reikia grąžinti vaiką jo tėvams?

– Manęs dažnai to klausia, tačiau ne – negaila. Žinoma, kurį laiką jaučiu tuštumą, tačiau man labai smagu, kad vaikai grįžta į savo šeimą, juk ten jų vieta, jie turi gyventi savo šeimoje. O po kurio laiko į namus atvyksta kitų globotinių, todėl vėl nebelieka laiko liūdėti.

Taip pat stengiuosi labai nesigilinti, kaip vėliau tiems vaikams sekasi, turi suprasti ir susitaikyti, kad globotinis nėra tavo vaikas – kitaip negalėtum ramiai gyventi. Viena mūsų globėja nemoka taip atsiriboti, ji labai jautri, todėl verkia ir verkia.

– Vis dėlto augate kartu su globotiniais, stebite, kaip jie keičiasi.

– Mane labai džiugina mažylis, kurį globoju šiuo metu. Kai jis atkeliavo į mūsų namus, jam buvo metukai su puse, todėl dabar, kai palyginu, koks berniukas buvo tada ir koks yra šiandien, suprantu, kad tai lyg skirtingi vaikai.

Kai tik mažylį pasiėmiau, jis nemokėjo nieko – nei stovėti, nei kalbėti. Augdamas mūsų namuose jis labai atsigavo, greitai išmoko tarti žodžius, vaikščioti. Vis dėlto labai skaudu, kai atvykstu jo pasiimti iš pasimatymo su biologiniais tėvais, o mažylis, pamatęs mane, iškart lekia apsikabinti ir kalbina greičiau važiuoti namo. Taip neturėtų būti, tokiu žvilgsniu jis turėtų žiūrėti į savo tėvus, o ne į mane.

– Turite keturis biologinius vaikus, koks jų santykis su į namus atvykstančiais globotiniais?

– Mano vaikai tokie, kaip ir aš. Kai atsivežiau dvynukus, mano mažylis buvo antrokas. Baiminausi jo reakcijos, tačiau tikrai veltui – grįžęs namo sūnus atsiklaupė šalia dvynukų ir pradėjo verkti, glostė vaikučių rankytes, apkabino juos, norėjo padėti. Negalėjau tuo patikėti, nes tikėjausi visai kitokios reakcijos!

Mano vyresnė dukra taip pat labai daug padėdavo, ji grįždavo namo su savo vyru, vienas – už vieno vaiko, kitas – už kito, ir abu rūpinasi mažyliais. Tokia praktika rūpinantis vaikais buvo naudinga ir jų šeimai, dabar abu turi savo vaikutį, todėl jiems lengviau. O dukra ateityje taip pat planuoja užsiimti tokiu darbu, kaip aš. Jei kiekviena šeima paimtų po vieną vaiką, nebereikėtų vaikų namų.

– Su kokiais sunkumais susiduriate besirūpindama globotiniais?

– Problemų tikrai niekur nerandu, nesuprantu, kur gali jų būti. Taip, vaikai kartais susiduria su sunkumais, tačiau mokau juos įvairių taisyklių, aiškinu, kad galima gyventi kitaip. Kai kurie globotiniai nesupranta žodžio ne, jiems atrodo, kad viskas leidžiama, todėl sunku priprasti prie taisyklių.

Neretai vaikus reikia mokyti paprastų dalykų, pavyzdžiui, kad reikia praustis, valytis dantis, apsirengti pižamą, susišukuoti. Iš pradžių jie tiesiog nesupranta, kodėl to reikia, tačiau kelis kartus pabando ką nors daryti ir pamato, kad tai gali būti smagu ir įdomu.

Domantės Platūkytės straipsnį kviečiame skaityti: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1055705/budinti-globeja-turi-atsakyma-kaltinantiems-pasipelnymu-pabandykite-patys

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin