„DRAUGYSTĖ VEŽA“ TURO SUSITIKIMAI: APIE GALIMYBES GYVENTI BENDRUOMENĖJE PASAKOJA PATYS NEĮGALIEJI

Jau startavo iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos turas per Lietuvą „Stiprybė tavyje“. Pirmasis patirtinis susitikimas – padovanojęs daug emocijų, naujų pažinimo akimirkų ir, svarbiausia, sėkmingai ištransliavęs pagrindinę žinutę – neužsidarykim savyje ir neuždarykim kitų!

Šiemet tarp fizinę negalią turinčių lektorių lygiomis teisėmis patirtimi dalijosi psichosocialinę negalią turintys pranešėjai bei jų asistentai, kolegos, draugai – norėdami įrodyti, kad jų tikrai nereikia bijoti ir galima puikiai draugauti – reikia tik artimiau susipažinti.

Nuo 2017 m. „Draugystė veža“ projekte dalyvauja ir intelekto negalią turintys žmonės. 2018 m. viena iš projekto laimėtojų buvo tokią negalią turinti mergina, gyvenanti savarankiško gyvenimo namuose, o 2019 m. tarp laimėtojų buvo du dalyviai – psichosocialinę negalią ir autizmo spektro sutrikimą turintys žmonės.

Gerųjų patirčių inspiruoti, o taip pat reaguodami į šiuo metu vykdomą institucinės globos pertvarką, projekto „Draugystė veža“ organizatoriai pasižadėjo ieškoti dar naujesnių, patrauklesnių pažindinimo formų, skirti didesnį dėmesį viešinimui apie intelekto negalią turinčiųjų gyvenimą, veiklas ir integraciją į visuomeninį gyvenimą.

Žmonių gyvenimas palikus globos įstaigas visiškai pasikeičia

Kaip tarė, taip ir padarė – į susitikimą Alytuje pasikvietė gyvenimo namų (apsaugoto būsto) „Būkime drauge“ (VšĮ „Tapk laisvas“) įkūrėją Snieguolę Butrimavičienę ir šių namų gyventoją Jolantą Raulinaitytę bei grupiniuose gyvenimo namuose gyvenančią Redą Tiškutę.

Viena pirmųjų Lietuvoje gyvenimo namų steigėjų Snieguolė papasakojo, kad žmonių gyvenimas palikus globos įstaigas visiškai pasikeičia. Tiesa, priklausomai nuo to, kur jie apsigyvena – grupinio, savarankiško gyvenimo ar apsaugoto būsto namuose.

Šiuo metu Lietuvoje vykdoma institucinės globos pertvarka, kuomet kiekvienoje savivaldybėje dideli globos namai, kuriuose gyvena neįgalieji, pertvarkomi į mažesnius, stengiamasi žmonėms su negalia teikti tokias paslaugas, kokių jiems individualiai reikia, o savarankiškiems žmonėms užtikrinama galimybė ugdyti įgūdžius, rūpintis savimi bei dirbti.

„Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija“ sako, kad gyvenimas socialinės globos institucijose suvaržo žmogaus laisvę, jis praranda galimybę rinktis. Todėl ir siūlomos kitos globos formos. Pasibaigus pertvarkai dabartiniuose globos namuose turėtų likti tik sunkiausi ligoniai, kuriems reikalinga specializuota slauga ir globa.

Patys nesavarankiškiausi ir silpniausi žmonės su psichosocialine negalia (iki 10 asm.), kuriems reikalinga globa ir pagalba visą parą primenant, raginant, darant, būtų keliami į grupinius gyvenimo namus. Čia žmonės gautų nuolatinę priežiūrą, tačiau lyginant su globos namais gyvenimas skirtųsi – padedant personalui jie patys gamintų valgyti, o paslaugas (švietimo, medicinos, kultūros) gautų bendruomenėje.

Stipresnieji, kuriems reikalinga tik priežiūra paraginant ir primenant, bet nieko už juos nebedarant, gyventų savarankiško gyvenimo namuose. Savarankiškai galintiems gyventi (iki 4 asm.), kuriems tik kartais reikalinga pagalba primenant, būtų skirtas apsaugotas būstas.

Šiuose dviejuose namuose žmonėms jau tektų viską daryti patiems ir iš savų lėšų – pirkti maistą, gamintis valgyti, tvarkytis buityje ir pan. Na, ir paskutinis etapas – visiškai nepriklausomas gyvenimas be jokios priežiūros“, – pertvarkos esmę paaiškina iš ES lėšų įgyvendinamo projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ koordinuojantis ekspertas Gytis Baltrūnas.

„Šiuo metu mūsų gyvenimo namuose, teikiančiuose apsaugoto būsto paslaugas, gyvena keturios merginos – Žana, Laura, Nina ir Jolanta – užaugusios globos namuose. Su jomis reikėjo labai daug dirbti, kol pradėjo formuotis įgūdžiai ir atsirado gebėjimai, reikalingi gyvenimui bendruomenėje.“ – sako Snieguolė.

Pradėjus gyventi savarankiškai – stiprėja ir darbo įgūdžiai

Perėjus į savarankiškesnį gyvenimo lygmenį nelengva išmokti prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Šios merginos, kaip ir iš kalėjimo išėję žmonės, pradėjusios gyventi bendruomenėje turėjo daug baimių, daug nepasitikėjimo, buvo net keli atkryčiai („norim atgal į globos namus, nes mums neišeis „normaliai“ gyventi“).

Tačiau šiuo metu rezultatai yra puikūs – visos jos dirba: Žana – kavinėje „Pilnas samtis“ virėjos padėjėja, Jolanta – dienos užimtumo centre „Korys“ valytoja, Laura – restorane „Jėgainė“ virtuvės pagalbininke ir Nina – „Prezo“ kepyklėlėje. Merginos jau išmoko draugiškai gyventi tarp kaimynų, nebebijo svetimų žmonių, važiuoja vienos viešu transportu, savarankiškai lankosi pas gydytojus.

„Galiu drąsiai tvirtinti, kad ilgą laiką praleidę institucinėje globoje žmonės gali išmokti gyventi bendruomenėje, tačiau tam reikalingas laikas ir pagalba. Tai nėra greitas procesas, bet nereikia nuleisti rankų, būtina tikėti žmogumi, jį palaikyti ir nuolat kartoti, kad jis gali būti lygiai toks pats kaip ir mes visi – gyvenantys šalia jo“, – šypsosi Snieguolė.

Reikšmingus pokyčius savo gyvenime patvirtino su Snieguole atvykusios merginos. Jolanta dabar keliasi 4 val. ryto, susiruošia ir apie valandą laiko savarankiškai autobusu važiuoja į darbą! Mergina kepa skanius pyragus, o jos spinta pilna drabužių, kuriuos ji pati nusiperka parduotuvėje už savo sutaupytus pinigus.

Štai guminių šlepečių ji turi šešias naujas poras – perka avansu, kad turėtų ką apsiauti, kai dėvimos suplyš! Kuriant gyvenimo namus kartu su Snieguole (kurį laiką mergina gyveno moters šeimoje), Jolanta kambarį įsirengė už savo sutaupytas lėšas. Ir dabar ji vėl taupo pinigus, nes jei išeis visai savarankiškai gyventi, tai turi tam pasiruošti. Jolanta be galo myli namus, puoselėja aplinką – yra užauginusi nuostabų rožyną, labai mėgsta keliauti.

Šiek tiek kitokia yra Redutės situacija – ji tris metus gyvena grupiniuose gyvenimo namuose, kurie priklauso Vilijampolės globos namams. Ten mergina jaučiasi labai gerai ir smagiai. Džiaugiasi geromis darbuotojomis, turi daug draugų.

„Globos namuose buvo triukšmas, o grupiniuose namuose tyku, ramu“, – šypsosi Reda. Ji su palyda važiuoja į mokyklą, kurioje mokosi specialybės, socialines dirbtuvėles ir kartą per savaitę – į Kauno bendruomenę „Arka“.

Redutė svajoja persikelti į savarankiško gyvenimo namus ir dirbti. Mergina turi ir kitą svajonę: „Taip noriu mamą pamatyt, kad Dieve, Dieve… Ji yra parašiusi man kelis laiškus, bet niekada nemačiau…“ Ašarą nubraukusi renginio vedėja Žydrė pasižadėjo nuvežti Redutę pas mamą. Jolanta taip pat papasakojo apie savo motiną: „Ji pagimdė mane kalėjime, iki 3 metų paaugino, o po to atidavė į Vilijampolės globos namus. Ten buvo baisūs laikai – labai mušdavo girta šeimininkė. Bet tai yra praeitis, dabar jaučiuosi labai gerai.“

Darbas socialinėse dirbtuvėse įkvepia ir kitiems pokyčiams

Susitikimą jaukioje Alytaus teatro salėje užbaigė įtraukianti ir dinamiška „Spanguolės dirbtuvėlių“ komanda (trapi kūnu, bet itin stipri siela, empatiškoji Rūta Kupčinskaitė, jos vyras ir dirbtuvėlių „galva“ Tadas Bartaševičius, Rūtos ir Tado mintis realizuojanti, kūrybiškoji Dovilė Kriukelytė). Trijulė pasiūlė žiūrovams sudalyvauti patirtiniuose mokymuose, susipažinti su neįgaliųjų pasauliu, „pačiupinėti“ jį visai iš arti, pamėginti patirti, kaip tokie žmonės gyvena.

„Tadas tapo dirbtuvėlių direktoriumi, nes gali lipti laiptais, o aš steigiant mažąją bendriją dėl nepritaikytų žmonėms su judėjimo negalia sąlygų net pas notarą nebūčiau patekusi. Ir dar dėl to, kad jis tobulas vyras. Aš panorau – jis padarė!“ – juokiasi Rūta. „Už tai, kad šiandien esu toks komunikabilus ir dar už daug kitų dalykų, kuriuos manyje pažadino Rūta, taip pat už nuostabią dukrytę šiandien esu dėkingas tik savo žmonai. Niekada neabejojau savo pasirinkimu, taip matyt iš aukščiau buvo lemta.“ – sako Tadas.

Porą vienija tai, kad jiems abiem labai rūpi žmonės. O savo asmeniniu pavyzdžiu nori užkrėsti kitus – jeigu jie gali kartu gyventi ir dirbti, tai ir visi žmonės – su negalia ar be jos – tikrai gali būti kartu ir nuveikti daug prasmingų dalykų.

Po patirtinių mokymų žiūrovai dalyvavo labai linksmoje atrakcijoje – kartu su „Draugystės veža“ dalyviais keliaujančio, mašinose ant saugos diržų patogiai įsitaisiusio ir projekto simboliu tapusio katinėlio vardo rinkimuose!

Jį sukūrusi ir pasiuvusi išradingoji Rūtelė iš „Spanguolės dirbtuvėlių“ sako: „Visuomenėje yra daug stereotipų – taip pat ir apie negalią. Dažnai manoma, jog būti neįgaliu yra liūdna, baisu, o žmonių su negalia reikia gailėti, užjausti. Katinai taip pat apipinti mitais – neva jie mėgsta vaikščioti vieni, o jei perbėga kelią – lauk bėdos.

O kažkas katinų bijo gal tik dėl to, jog artimiau nepažįsta. Mūsų katinas savo kelyje sutinka vis daugiau draugų, yra mylimas, glostomas ir po kelionės palaiko pavargusią galvelę. Manau, kiekvienas atrandame gyvenime savo kelius, posūkius ir vingius, būnam atrama ar švelnus pūkuotukas, kurį glosto. Ir visai nesvarbu kokių galių turime – esam reikalingi tiesiog, nes esame.“

Aktyvi Alytaus visuomenininkė Kristina Dūdonytė po renginio sakė: „Buvo įdomus, motyvuojantis, įkvepiantis susitikimas, kuris patvirtino, kad intelekto negalią turintys žmonės nenori gyventi globos namuose. Grupinio ar savarankiško gyvenimo namuose jie jaučiasi daug geriau, bet labiausia nori gyventi savarankiškai savo būste, dirbti ir užsidirbti. Tai rodo, jog Lietuvoje judama teisinga kryptimi – link tinkamo asmens pagalbos reglamentavimo.“

Visus straipsnius apie „Draugystė veža“ turo susitikimus skaitykite portale LRT.lt.

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin