Globos namų pertvarkos ekspertė: vyksta vertybių pasitikrinimo metas

Dariaus Bartkaus nuotraukaŽiežmarių ir Biržų istorijos, kuomet bendruomenės nesutiko į savo kaimynystę priimti tėvų globos netekusių vaikų ir žmonių su proto ar psichikos negalia, retą paliko abejingą. Institucinės globos pertvarką ir jos procesus Kauno regiono pertvarkos procesų ekspertė Brigita Gaižauskienė vadina vertybių pasitikrinimu. Ar mums visiems prioritetinė vertybė yra žmogus, bendruomenėje esantis arba norintis būti joje, jo laisvė, orumas, savarankiškumas, laisvė pasirinkti, teisė dirbti. Pokalbis su ja – apie globos namų pertvarką ir situaciją Kauno regione.

– Vietoj vaikų namų – gyvenimas šeimoje arba jai artimoje aplinkoje, vietoj globos namų žmonėms su proto ir psichikos negalia – paslaugos bendruomenėje. Toks yra šalyje vykdomos institucinės globos pertvarkos siekis. Kaip šiame kelyje sekasi Kauno regionui?

– Kauno regioną matau kaip ambicingą, siekiantį pertvarką įgyvendinti tvariai ir profesionaliai.

Labai džiugina, kad čia aktyvus trečiasis sektorius, tai yra nevyriausybinės organizacijos. Jų norą dalyvauti pertvarkos procesuose, teikti bandomąsias paslaugas išskirčiau kaip Kauno regiono stiprybę.

Regione persitvarko socialinės globos įstaigos, pavyzdžiui, dalis Vilijampolės socialinės globos namų gyventojų jau gyvena bendruomenėse, įkurti šeši grupinio gyvenimo namai. Strėvinikų socialinės globos namai, kaip žinome, rengiasi gyvenimui bendruomenėse.

Kauno savivaldybės vaikų globos namai jau persitvarkė ir vaikai antrus metus gyvena trylikoje butų, šeimai artimoje aplinkoje. Kėdainių, Jonavos, Prienų savivaldybės dalyvauja institucinės globos pertvarkos projekte ir kuria bendruomeninius vaikų globos namus bei džiaugiasi stebėdami vaikų teigiamus pokyčius.

Regione sėkmingai teikiamos bandomosios asmeninio asistento, laikino atokvėpio, palydimosios globos paslaugos. Liepą jau pradėta teikti ir įdarbinimo su pagalba bandomoji paslauga.

– Kokį vaidmenį šiuose pokyčiuose atlieka savivalda?

Savivaldybių vaidmuo išlieka svarbus, nes savivaldybės prisideda prie pertvarkos procesų įgyvendinimo.

Artėjant pertvarkos antrajam etapui, aktualu, kad savivaldybės pasitelktų Bendruomenių bei Šeimų tarybas. Bendruomenėje teikiamų paslaugų infrastruktūros plėtra turėtų būti aptarta su visuomene ir jai žinoma.

Džiugina ir gerėjantis tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Dėl jo pradedami matyti atskirų įstaigų atstovų susitelkimo pagalbon ir komandinio darbo rezultatai.

– Jūsų nuomone, ar bendruomenės, visuomenė pasiruošę priimti į savo tarpą žmones su proto ar psichikos negalia bei tėvų globos netekusius vaikus? Jei ne, ko trūksta?

Iš pastarojo meto įvykių matyti, kad vienareikšmio atsakymo nėra. Sulaukta ir pasipriešinimo, ir didžiulio žmonių palaikymo.

Bendruomenėms, manyčiau, trūko gyvenimo kartu su tėvų globos netekusiais vaikais ar žmonėmis su proto ir (ar) psichikos negalia patirties. O ji ateina tik kai šie žmonės yra ir gyvena bendruomenėje. Geroji patirtis, naujas suvokimas susiformuos natūraliai, taip pat keisis ir vertybės. Tai rodo nemažai pavyzdžių Lietuvoje, kuomet iš pradžių, nežinant būta baimių, o atėjus patyrimui – jos išnyko.

Jei norime greitesnio, ryškesnio pokyčio, reikalingas švietimas. Visuomenės socialinio raštingumo ugdymą matyčiau kaip prioritetinę kryptį, nes institucinės globos pertvarka vyksta ne tik globos įstaigų gyventojų perkėlimu į bendruomenes. Atsiranda naujos paslaugos, kuriasi bendruomeniniai šeimų namai, pagalbos vaikui ir šeimoms centrai, turime atvejo vadybą, globos centrus, todėl aktualu, kad visuomenė žinotų apie pokyčius ir jų reikšmę.

– Kaip projekto metu gaunamos bendruomeninės paslaugos keičia žmonių gyvenimus?

– Žmonės, kurie naudojasi bandomosiomis bendruomeninėmis paslaugomis, patiria teigiamus gyvenimo pokyčius, yra jomis patenkinti. Pirmiausia, jaučia pasitikėjimu, pagarba, žmogišku ryšiu grindžiamą paslaugų teikimą.

Ne mažiau svarbu, kad įvyksta nors ir maži, bet pačiam žmogui labai ryškūs pokyčiai. Pavyzdžiui, jaunas žmogus, atsisakęs vartoti medikamentus, nesikėlė iš lovos, nesiprausė, buvo viskam abejingas, nebendravo su aplinkiniais. Pagalbą pradėjus teikti asmeniniam asistentui, kuris atsargiai, kantriai ir gerbdamas jauną žmogų atrado kontaktą, vyras pradėjo keltis iš lovos jau prieš asistento vizitą, praustis, rengtis, išeiti pasivaikščioti ar kalbėtis.

Kitas pavyzdys – neįgalų vaiką auginantys tėvai laikino atokvėpio paslaugos teikimo metu pirmą kartą gyvenime turėjo galimybę kartu, be vaiko, išvykti darbo ar šeimos reikalais, pailsėti.

Įvyksta ir labai reikšmingi pokyčiai. Štai neįgali mama, asmeniniam asistentui padedant, pradėjo lankyti savo neįgalų vaiką globos įstaigoje, mokytis bendrauti su vaiku, suprasti jo poreikius, bendradarbiauti su įstaigos darbuotojais.

Neįgalus sūnus, slaugantis savo mamą, su asmeninio asistento pagalba išmoko naudotis informacinėmis technologijomis, o tai leido jam savarankiškiau gyventi, t. y. registruotis vizitams įstaigose, rasti artimiausius maršrutus. Dėl paslaugas teikiančio asistento jaučiamos pagarbos ir palaikančio bendravimo jis sustiprėjo, pradėjo labiau pasitikėti savimi, ir, kaip pats pasakojo, išvengė mamos atidavimo į įstaigą.

Dar vienas pavyzdys – jauna neįgali mama, pati užaugusi socialinės rizikos šeimoje, gavusi asmeninio asistento pagalbą išvengė vaiko paėmimo iš šeimos.

Iš didelių globos namų į bendruomeninius vaikų globos namus persikėlusių vaikų gyvenimai taip pat keičiasi į gera. Jie geriau mokosi socialinių įgūdžių, būtinų ateičiai, kaimyniškumo, ugdomos jų vertybės. Svarbu nepamiršti, kad nors ir gyvena butuose ar namuose, vaikai yra prižiūrimi suaugusiųjų.

– Kaip Jūs pati apibūdintumėte institucinės globos pertvarkos svarbą? Kuo svarbus Jums šis darbas?

Mes, gyvenantys ne institucijose arba neturintys patyrimo, negalime pilnai suvokti pokyčių, kurie vyksta su vaikais, neįgaliaisiais, jų šeimomis dėl institucinės globos pertvarkos, nes mums patiems tai kasdienybė. Sakome „einu namo, namuose ruošiu vakarienę, žiūrėsiu filmą su mama ir tėčiu ar vaikais, nuspręsiu, ką valgysiu rytoj ir vyksiu apsipirkti, eisiu į darbą“. Ar mums čia pokytis? Ne. Greičiau rutina. O kitiems žmonėms tai siekiamybė.

Pertvarka, kuri vyksta dabar, suteikia galimybes vaikams, netekusiems tėvų globos, neįgaliesiems, gyvenantiems institucijose, šeimoms, patiriančioms sunkumų ar atskirtį, patirti esminius jų gyvenimo pokyčius, o bendruomenėms ir visuomenei – kartų pokyčius.

Požiūrį, kad tai yra vertybiniai kartų pokyčiai, suformavo mano pačios vaikystės prisiminimai ir gyvenimo patyrimas. Nuo mažų dienų girdėjau močiutės pasakojimus, kad ji buvo, jos žodžiais tariant, „mamutės iš prieglaudos paimta“. Tai jai labai daug reiškė, ji buvo dėkinga už tai, kokia užaugo, ko ją išmokė. Tą patyrimą turėdama aš pati nesibaimindama galiu leisti vaiką į klasę, kurioje yra netekusių šeimos vaikų, o vaikai patyrimu būnant kartu gali atrasti vieni kitų stiprybes.

Man svarbu, kad turiu galimybę dalyvauti vertybių kaitos arba vertybių atradimo iš naujo procesuose. Šis darbas brangus sutiktais žmonėmis, kurie išsako paprastą, nuoširdų norą – kad mes priimtume juos kaip tokius pačius žmones. Na o kad pokyčius mes visi galėtume įvardinti kaip geriausius, reikalingas bendruomenių žinojimas ir supratimas, atvirumas priimti ir kartu gyventi, profesionalus ir nuoširdus darbuotojų, specialistų, vadovų, skirtingų institucijų atstovų komandų darbas.

 

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin