GRUPINIO GYVENIMO NAMAI: ČIA VALGOMA, KADA NORI, O NE KADA DUODAMA

namie„Kaip gyvena tie žmonės?- klausimą apie įsikūrusius grupinio gyvenimo namuose pakartoja Marijampolės specialiųjų socialinės globos namų direktorė Viduta Bačkierienė ir atsako.- Gyvena kaip jūs, aš, kiti miesto gyventojai. Tik jiems reikia specialistų pagalbos, nes šie žmonės vieni negali kokybiškai gyventi dėl negalios. Todėl jie pasirinko šiuos namus, o mes kuriame tokią aplinką, kurioje jie jaustųsi visaverčiais bendruomenės nariais.“

Laisvė reikštis, tobulėti

Direktorė žino, kaip pasiekti šį tikslą, kurį iškėlė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, prieš keletą metų pradėjusi institucinės globos pertvarką. Svarbi Pertvarkos dalis – grupinio gyvenimo namai. Čia žmogui sudaromos sąlygos ugdyti socialinius įgūdžius, užtikrinama savarankiškumo, saviraiškos, tobulėjimo laisvė, sudaromos sąlygos užsiimti mėgiama veikla.

„Gyventojams sakome, kad jie tokie patys, kaip mes – tai svarbiausia. Šie žmonės atėjo pagalbos ir mes su jais bendradarbiaujame“, – pabrėžia direktorė. Kartu su ja įžengiu į niekuo neišsiskiriantį namą (nėra jokios iškabos, tik pastato numeris) ramiame Marijampolės mikrorajone. Pamatęs, kaip džiugiai gyventojai pasitinka Vidutą Bačkierienę, o ji nuoširdžiai šypsosi, kalba lyg vos prieš minutę kitą būtų išėjusi ir dabar grįžusi, pagalvoju, kad jos pavartotas žodis „bendradarbiaujame“ ne visai tinkamai apibūdinti santykius tarp įsikūrusiųjų grupinio gyvenimo namuose ir jiems talkinančių socialinio darbuotojo, jo padėjėjų, direktorės. Santykiai daug šiltesni…

Namai, į kuriuos norisi grįžti

Viena šių namų kūrėjų socialinė darbuotoja Viktorija Žukauskienė apie savo buvimą čia kalba: „Neapleidžia jausmas, kad išvyksti iš namų ir į juos parvyksti. Tokią šiltą, šeimyninę aplinką sukurti padėjo glaudus ryšys su gyventojais. Čia jų dešimt. Beveik visi – jauni žmonės. Neplanuojame kasdienės jų veiklos, kaip kad dideliuose, dešimtis ar šimtus gyventojų priskaičiuojančiuose namuose. Jei mūsų žmonės sugalvoja išeiti į miestą, jie eina arba sėda į autobusą ir važiuoja. Niekas jų nereguliuoja, gyventojai savarankiški. Kai reikia, jie paprašo palydėti į banką, gydymo įstaigą, kirpyklą ar savivaldybę. Bet nueiti gali ir savarankiškai.“

Grupinio gyvenimo namuose pakaitomis ištisą parą dirba socialinis darbuotojas ir penki padėjėjai, – visi jie marijampoliečiai. „Dirbti čia yra didžiulė atsakomybė, net, sakyčiau, menas: bendrauti, diegti gyventojams pasitikėjimą savimi, visada būti pasirengus padėti: paduoti vaistus, užsakyti maistą“, – kalba V. Bačkierienė.

Kai neslegia buitis, ir liga nebaisi

Kaip gali būti nepatenkintas, kai jautiesi šeimininkas? Iš Vilkaviškio rajono atvykęs Arūnas, dabar gyvenantis grupinio gyvenimo namuose sako, kad čia jam nepalyginamai geriau nei gimtuosiuose. „Čia neslegia buitis ir liga atrodo daug lengvesnė. Kai reikia, visada sulaukiu pagalbos. Skirtingai nei namie. Kai ten pasidarė sunku tvarkytis, sesuo pasakė apie galimybę apsigyventi šiuose namuose. Labai džiaugiuosi, kad ja pasinaudojau. Ir sesuo patenkinta. Ji mane lanko. Per Vėlines kartu važiavome lankyti artimųjų kapų “, – pasakoja Arūnas.

O štai Modestas į grupinius gyvenimo namus atvyko iš Didvyžių socialinės globos namų Vilkaviškio rajone, prieš tai pabuvojęs dar keliose institucinėse įstaigose. Sako, kad čia jam patinka ramybė, be to, Marijampolėje gyvena tėvai – su jais dažniau susitinka.

Modesto darbo diena prasideda 8 valandą – jis autobusu važiuoja į Marijampolės profesinio rengimo centrą, kur mokosi dažytojo specialybės. Ja susidomėjo paskatintas socialinio darbuotojo. Aiškina, kad mokytis smagu: turi draugų, dalyvavo keliuose mokyklos renginiuose. „Buvo įdomu, laukiu nesulaukiu, kada vėl bus surengta šventė“, – šypsosi vyriškis.

Vyrai pasakoja, kad pabuvojo daugelyje apskrities dvarų, lankėsi neseniai Marijampolės centrinėje aikštėje vykusioje derliaus šventėje „Sūduvos kraitė“.

Anot socialinės darbuotojos V.  Žukauskienės, organizuojant išvykas, kitas veiklas, atsižvelgiama į žmonių pomėgius, pageidavimus: „Mes pasiūlome, o gyventojai pasirenka, ko norėtų. Pavyzdžiui, Modestas yra Marijampolės futbolo komandos „Sūduva“ aistruolis, lankosi jos rungtynėse, vykstančiose miesto stadione. O kitas sporto mėgėjas pasisiūlė pagaminti stalą žaisti tenisą – dabar ieškome tinkamų medžiagų“.

Kaip ir daugelyje šeimų

Ji pastebi, kad grupinio gyvenimo namuose nusistovėjęs tam tikras dienos ritmas, kaip ir daugelio mūsų namuose. Antai gyventojai talkina socialinių darbuotojų padėjėjams ruošti maistą, darbuojasi namo teritorijoje įrengtame šiltnamyje, darže, sode – taip apsirūpinama daržovių ir vaisių atsargomis.

Arūnas sako, kad visi kartu susitaria, ką vieną ar kitą dieną valgys pusryčiams, pietums, vakarienei. Laisvalaikį namuose leidžia kaip kas išmano. Modestas apie „Sūduvos“ komandos ir jos varžovų rungtynių rezultatus sužino internete, o Arūnui labiau patinka skaityti Vilkaviškio rajono laikraštį, kurį jam atsiunčia sesuo, žiūrėti dokumentinius filmus. Kas užsinori, eina į parduotuvę – ji netoliese. Vasarą gyventojai daugiausiai laiko leidžia teritorijoje prie namo.

Kaimynus pakvietė arbatos

Erdvus sklypas buvo svarbi sąlyga renkantis vietą, kurioje bus kuriami grupinio gyvenimo namai. „Įsivaizdavome šeimai skirtą pastatą su miegamaisiais, virtuve, bendro gyvenimo erdves, pagalbines patalpas, pavyzdžiui, sandėliuoti produktus, laikyti kai kuriuos daiktus, kurių reikia rečiau, – prisimena specialiųjų socialinės globos namų direktorė. – Marijampolė nėra didelis miestas, todėl nesistengėme, kad namai būtų arti centro. Juolab, kad viešojo transporto maršrutų tinklas platus, o gyventojai, darbuotojai aprūpinti nuolatiniais bilietais, be to, turime savų transporto priemonių.“

Paklausta, ar aplinkiniai žmonės neprieštaravo, kad šalia kuriasi grupinio gyvenimo namai, V. Bačkierienė pasakoja perkamo pastato šeimininkų klausinėjusi apie kaimynus, su jais bendravusi  prie arbatos puodelio, kvietė į namų atidarymo šventę. „Tai žmonės, kurie turi didelę širdį. Jie mus maloniai sutiko, neturėjo ir neturi jokių pastabų“, – sako ponia Viduta.

Mintys tapo šviesesnės

Pirmieji Marijampolėje grupinio gyvenimo namai nuo rugpjūčio skaičiuoja antruosius gyvavimo metus. Viktorija Žukauskienė sako negalinti nematyti, kaip pasikeitė gyventojai. „Iš namų aplinkos jie atėjo netikėdami, kad gali tvarkytis elementariose buitinėse situacijose. Dabar šių žmonių mintys  šviesesnės, jie tiki ir savimi, ir šalia gyvenančiais, jiems padedančiais. Mūsų gyventojai nemažai bendrauja ne tik namų aplinkoje, – jie vis drąsiau jaučiasi už jų ribų, tarp mažai pažįstamų ar nepažįstamų žmonių. Tai labiausiai pastebi artimieji, kurie į šiuos namus atlydėjo savo artimuosius“, – pasakoja socialinė darbuotoja.

Direktorė sako, kad grupinio gyvenimo namų gyventojus siekiama paruošti kuo didesniam savarankiškumui, pavyzdžiui, kad jie apsieitų be nuolatinės priežiūros.

Į aukštesnį savarankiškumo lygį

„Mūsų darbuotojai pastebėjo, kad iš institucinės globos  atvykęs vyriškis dažnai išeina į miestą, uždarbiauja, turi butą. Supratome, kad žmogus ten gali ir gyventi gaudamas ne nuolatinę, o vadinamąją lankomąją paslaugą. Stengiamės tokiems žmonėms padėti įsitvirtinti bendruomenėje“, – pabrėžia V. Bačkierienė.

Ji apgailestauja, kad kol kas dalis visuomenės nesuvokia negalią turinčius žmones esant tokius pačius kaip visi kiti. „Išmokę vieno ar kito darbo, įgiję atitinkamą profesiją jie gali tapti visaverčiais   darbo rinkos dalyviais. Tačiau dauguma darbdavių to nevertina“, – apgailestauja  direktorė. Ji tikisi, kad racionaliau vertinti tokius žmones, kaip, pavyzdžiui, dažytojo profesijos besimokantis Modestas, darbdavius privers ekonominė situacija arba suvokimas, kad į žodį „mes“ telpa ir šiek tiek kitokie žmonės.

Ėmėsi darbo ir jis pavyko

Būtent tai buvo viena priežasčių, kodėl V. Bačkierienės vadovaujamas Marijampolės specialiųjų globos namų kolektyvas ėmėsi grupinio gyvenimo namų projekto. „Pradėjome veiklą prieš 12 metų prižiūrėdami senus žmones Specialiuosiuose globos namuose. Po to, kai prasidėjo vaikų globos sistemos pertvarka, įkūrėme maksimaliai pritaikytus šeimos aplinkai bendruomeninius namus, į kuriuos persikėlė beveik dvidešimt vaikų iš uždarytų Marijampolės globos namų „Putinas“. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva prasidėjus institucinės globos pertvarkai – jos poreikis mūsų savivaldybėje yra didžiulis, ėmėmės šio darbo. Ir mums pavyko“, – kalba V. Bačkierienė.

Laukia dar nemažai įkurtuvių

„Ji visada yra priekyje per žingsnį ar du“, – specialiųjų globos namų direktorę trumpai apibūdina Marijampolės savivaldybės administracijos Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Svajonė Rainienė.

Prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldžių grupinio gyvenimo namų išlaikymo savivaldybė prisideda mokėdama už paslaugas, teikiamas ten įsikūrusiems Marijampolės savivaldybės gyventojams. S. Rainienė sako, kad šiais metais Marijampolėje pradėjo veikti ir antri grupinio gyvenimo namai – Suvalkijos socialinės globos namų padalinys. Čia gyvena aštuoni neįgalieji.

„Iš viso Marijampolėje planuojama atidaryti šešis grupinio gyvenimo namus. Vien mūsų savivaldybės gyventojai visų vietų neužims, tačiau namai yra tik dalis institucinės pertvarkos programos. Neįgaliesiems reikia sudaryti sąlygas naudotis paslaugomis, kurias teikia visai  bendruomenei prieinamos įstaigos: mokyklos, bibliotekos, kultūros ir sporto centrai. Lyginant su kitomis regiono savivaldybėmis, Marijampolėje tokių paslaugų tinklas yra plačiausias“, – aiškina Socialinių paslaugų skyriaus vedėja.

Be to, prie paslaugų tinklo plėtros savivaldybės administracija prisideda skelbdama konkursus finansuoti projektus, į kuriuos įtraukiami neįgalieji. Pavyzdžiui, užimti juos nuolat siūlosi Marijampolės Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka, į edukacines veiklas įtraukia senjorų ir neįgaliųjų dienos centras „Židinys“, klubas „Kvietiškio pelėda“ organizuoja ekskursiją į Kvietiškio dvaro paveldo objektus.

„Grupinio gyvenimo namai – tai pagalba neįgaliesiems integruotis į bendruomenę, ugdyti socialinius įgūdžius ir gyventi visavertį gyvenimą. Darbuotojų pagalba orientuota į kiekvieno žmogaus individualumą, t. y. padedama ne daugiau, negu to reikia: tvarkytis finansus, rūpintis asmens higiena, vartoti medikamentus, įgyti savitvarkos įgūdžių. Taip skatinamas savarankiškumas, leidžiantis šiems žmonėms mokytis, dirbti pagal pomėgius, dalyvauti visuomeninėje veikloje“, – kalba Daiva Jermalienė, Marijampolės ir Alytaus regiono pertvarkos ekspertė.

Aplinka, kuri atliepia poreikius

Grupinio gyvenimo namų paskirtį labai taikliai ir jautriai apibūdina Neįgaliųjų reikalų departamento programų patarėja, neįgaliųjų, turinčių proto ir (ar) psichikos negalią, ir jų šeimų srities ekspertė Lina Gulbinė: „Manau, neteisinga, kad tėvai savo neįgalius vaikus augina iki senatvės ir neturėdami jėgų. Tėvai taip pat turi teisę į darbą, į laiką sau, kai vaikai užauga. Tie patys vaikai su negalia irgi turi teisę į gyvenimą savarankiškai su pagalba pagal jų poreikius. Pagaliau mes pasensime ir nebepajėgsime auginti savo vaikų.

Todėl aš ir noriu, kad mano vaikas užaugęs galėtų gyventi savarankiškai, jam draugiškoje aplinkoje, kuri atliepia jo poreikius. Noriu, kad galėtų pats išsivirti arbatos ir ją gerti, kada nori, o ne kada paduoda, noriu, kad pasidarytų dribsnių su pienu, kai išalksta, ar pats prasišluotų savo kambario grindis.

Noriu, kad būtų toliau ugdomas ir palaikomas jo savarankiškumas, gerbiama jo nuomonė ir atliepiami jo poreikiai. Ir tikiuosi, kad jis galės gyventi tokiuose grupinio gyvenimo namuose, bet ne institucijoje“.

 

„Miesto laikraščio“ inf.

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin