GRUPINIO GYVENIMO NAMUOSE MOKOSI SAVARANKIŠKAI GYVENTI

ggn2Vykdant institucinės globos pertvarką, šalia Panevėžio buvo įkurti grupinio gyvenimo namai. Čia proto ir/ar psichikos negalią turintys neįgalieji mokosi tvarkytis patys: pasigaminti valgyti, išsiplauti kambarį, pasikeisti drabužius. Tik taip, dirbdami be kitų pagalbos, jie įgyja savarankiškumo. Anksčiau įpratę, kad darbuotojai viską už juos padarys, dabar neįgalieji lankosi miesto ir bendruomenės renginiuose ir net įstaigos vadovą kava bei pačių gamintu desertu vaišina.

 

 

Prie stalo – visi drauge

Visai šalia Panevėžio, Tičkūnų kaime, išsirikiavusi naujų namų eilė. Prie vieno plevėsuoja trispalvė. Čia įsikūrę Lavėnų socialinės globos namų grupinio gyvenimo namai.

Proto ir/ar psichikos negalią turintys aštuoni gyventojai kaip tik renkasi į virtuvę. Jie gers arbatą, skanaus pačių pasigaminto deserto. Ant stalo – indas, pilnas vaisių.

Vyriausioji socialinė darbuotoja Neringa Laukagalytė praveria bendrą šaldytuvą. Jame sudėti maisto produktai, kokių rasi bet kurios šeimos namuose. Į parduotuvę ėjo ir produktus pirko įstaigos gyventojai, iš anksto pasitarę, ko labiausiai reikia, ko norėtų valgyti šiandien ir rytoj. Darbuotoja juos tik palydėjo.

Socialinio darbuotojo padėjėja Laima Petronavičienė paaiškino, kad gyventojai gali bet kada ateiti į virtuvę ir pasiimti ko nors užkąsti.

„Štai ir bananų kiek padėta – tikrai ne dėl grožio, o valgyti. Bet po vieną niekas neateina. Kai jau susirenka, tai visi drauge. Taip jiems skaniau ir smagiau“, – šypsosi moteris.

 

Įkurtuves atšventė su muzika

Pasvalio rajono Lavėnų socialinės globos namų vadovas Edmundas Kriščiūnas sakė, kad grupinio gyvenimo namai Tičkūnų kaime buvo įkurti praėjusių metų vasarą, visoje šalyje vykdant institucinės globos pertvarką.

Vienas iš reikalavimų įsikuriant – apsigyventi šalia kitų žmonių, pasijusti bendruomenės dalimi.

E.Kriščiūnas iš pat pradžių akis į akį susitiko su Piniavos bendruomenės pirmininku Zigmantu Babilu, tarėsi, ar vietos gyventojai neprieštaraus dėl būsimos kaimynystės.

Pirmininkas patikino, kad viskas bus gerai.

„Mus priėmė idealiai. Įkurtuves atšventėme su muzika“, – prisimena E.Kriščiūnas.

Ir dabar bendruomenė kviečia neįgaliuosius į savo renginius, į šventes. Grupinio gyvenimo namų gyventojams tai labai svarbu – jie nori jaustis lygiateisiai visuomenės nariai.

Šalia namo neįgalieji turi savo šiltnamį, kol kas nedidelį. Užtat daržovių, vaisių atneša kaimynai.

 

Direktorių vaišina kava

Grupinio gyvenimo namuose apsigyvenę neįgalieji mokosi būti kuo savarankiškesni. Su darbuotojų pagalba, bet patys, gamina maistą, išsiplauna indus, susitvarko kambarius, darbuojasi lauke.

E.Kriščiūnas prisiminė, kad gyventojus reikėjo įtikinėti, kaip gerai bus gyventi grupinio gyvenimo namuose. Iš pradžių jie dvejojo, bet jau po savaitės ėmė ploti rankomis, kad geriau niekur nerasi.

„Gyventojai labiausiai džiaugiasi, kad čia gyvenant visos dienos užimtos. Sekmadienį tapo tradicija važiuoti autobusu į bažnyčią. Taip pat – į turgų. Kitomis dienomis lanko baseiną, keramikos užsiėmimus, mokosi gaminti papuošalus, piešia. Apžiūri parodas, eina į spektaklius, koncertus, miesto renginius“, – pasakojo N.Laukagalytė.

Po renginio užsuka į piceriją, kavinę. Ten švenčia ir gimtadienius. Mėgsta vieni kitus vaišinti.

Būdami būryje su sveikais žmonėmis, jie ima ir save geriau vertinti, jaučiasi laimingesni.

E.Kriščiūnas šypsosi, kad neįgalieji kviečia jį išgerti kartu kavos, kaičia virdulį, ieško, kuo pavaišinti.

Kad taip laisvai, užtikrintai jaustųsi Lavėnų socialinės globos namų gyventojai, kol kas tegalima tik pasvajoti.

 

Pratinasi dirbti ir tvarkytis

N. Laukagalytė aiškino, kad ir Lavėnų įstaigoje neįgalieji taip pat pratinami tvarkytis, gali ir maistą virtuvėlėse gamintis. Bet dideliame būryje dirbti yra mažiau noro. Dabar ten gyvena devynios dešimtys neįgaliųjų.

„Jei daug žmonių, o reikia kieme sugrėbti lapus, dažniausiai žiūri vienas į kitą ir klausia: kodėl aš, – tegu kiti dirba. O čia gyvena aštuoniese ir veikti ką nors drauge jiems tampa ne prievole, o pramoga. Į miestą važiuoti, kad ir po parką pasivaikščioti, jiems malonumas“, – kalbėjo E.Kriščiūnas.

O juk judėjimas gryname ore kelia nuotaiką, gerina savijautą.

Grupinio gyvenimo namų tikslas – kad juose neįgalūs žmonės galėtų gyventi su minimalia kitų pagalba. Juk žmogus lavinasi tik dirbdamas ir mokydamasis. Todėl apie juos stengiamasi ne tupinėti, o pratinti prie lyg ir paprastų dalykų: be darbuotojo priminimo nuvalyti dulkes, nusiprausti, pasikeisti drabužius ir patalynę.

Darbuotojai stengiasi kuo mažiau kištis, bet viena akimi iš šalies stebi, mat suprantama, jog dar ne visi sugebėtų prekybos centre atsiskaityti, sumokėti mokesčius ar sveikai maitintis.

 

Vedžioja ir šeria šuniuką

Neįgalieji kambariuose gyvena po du. Tvarkingame Aušros ir Dalios kambaryje – minkšti žaislai, ant sienos – nedidelis paveikslas. Moterys susikaupusios dėlioja dėlionę.

Jos išskirtinės tuo, kad Lavėnuose priglaudė, o vėliau su savimi atsivežė šuniuką ir dabar juo rūpinasi, šeria ir vedžioja. Vienbalsiai abi tikina, kad šuniuką myli, o šuniukas – jas. Meilės per daug nebūna.

Vincas ir Gita nuo seno yra pora, labai susigyvenę. Nestebina, kad jų kambaryje – didžiulis veidrodis ir bendra nuotrauka ant sienos. Prie televizoriaus – dirbtinė, bet švieselėmis spindinti eglutė.

Už draugę kur kas šnekesnis Vincas sako mokantis nuskusti bulves, morkas ar burokėlius. Jo pomėgis – iš popieriaus karpyti snaiges.

Kiekvieną dieną vyras daro mankštą. Paklausti, kokia proga jie išsipuošė, Gita ir Vincas tvirtina, kad stengiasi kiekvieną dieną gražiai atrodyti.

 

Net chalatai skirtingi

Kitame kambaryje Gaudentas palinkęs prie kompiuterio. Jo bičiulis Antanas spalvina piešinį pieštukais. Vyrai tikina, kad nesipyksta, net dėl tvarkos susitaria.

Gaudentas emocingai pasakoja apie išvyką į Šventąją su penkiomis nakvynėmis. Didžiulį įspūdį jam paliko kavinė, nes ten valgė ypatingai – sėdėdami tarp nuostabių gėlių.

„Vaikščiojome visą dieną, net aš pavargau“, – sakė tvirto sudėjimo vyras.

Jonui ir Vidui atitekęs didžiausias kambarys. Ir dar jiems patogumas – šalia įrengtas vonios kambarys.

E.Kriščiūnas prisiminė laikus, kai įstaigos globotiniams pirkdavo vienodus drabužius.

Dabar vonioje kabantys chalatai, kaip ir žmonės, – visi skirtingi.

L.Petronavičienė sakė, kad gyventojams susibūrus į virtuvę netyla kalbos.

„Yra sunkiau šnekančių, o kai dar skuba pasakyti, man sunku suprasti. Užtat kaip iš šalies smagu stebėti, kad jie susikalba kuo puikiausiai“, – tikino darbuotoja.

Panevėžio miesto gyventojai, kaip paaiškėjo pakalbinus kelis atsitiktinius praeivius, nežino, kas yra grupinio gyvenimo namai, juos gąsdina sąvokos „protinė“ ir „psichinė“ negalia, bet pristačius geruosius pavyzdžius susimąsto, kad galbūt tokių namų ir reikėtų.

 

„Panevėžio krašto“ inf.

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin