Ma­mos: po­ky­čiai pri­lygs­ta ste­buk­lui

autumn-boy-cap-1050082Prieš ke­tu­ris mė­ne­sius įsteigto Klai­pė­dos su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­muo­se įsi­kū­ru­sio Komp­lek­si­nių pa­slau­gų vai­kų die­nos užim­tu­mo cent­ro pa­slau­gas iš­ban­dė ne vie­na ma­ma, čia at­ve­du­si sa­vo vie­no­kių ar ki­to­kių el­ge­sio, rai­dos su­tri­ki­mų tu­rin­tį ma­žy­lį. Vi­sos jos džiau­gė­si aki­vaiz­džiais sa­vo vai­kų pa­sie­ki­mais per ga­na trum­pą lai­ką ir vi­lia­si, jog to­kia pa­slau­ga bus tei­kia­ma ir ki­tais me­tais.

„Ma­no vai­kas pa­si­kei­tė 100 pro­c. Iki tol tu­rė­jo­me bė­dų dėl sū­naus kal­bos, akių kon­tak­to. Jau po po­ros mė­ne­sių spe­cia­lis­tų dar­bas bu­vo aki­vaiz­dus – ber­niu­kas pra­dė­jo kal­bė­ti, sa­ky­ti pa­grin­di­nius žo­džius“, – pa­sa­ko­jo tri­me­čio sū­naus, tu­rin­čio miš­rų rai­dos su­tri­ki­mą, ma­ma Eg­lė. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad at­va­žia­vus į dar­že­lį ber­niu­kas pa­si­lei­džia bėg­te gru­pės link. Vai­ko sa­vi­jau­ta iš­duo­da, kad jis ten pui­kiai jau­čia­si.

Eg­lė džiau­gė­si, kad Die­nos užim­tu­mo cent­ro siū­lo­mos pa­slau­gos nau­din­gos ne tik sū­nui, bet ir dir­ban­tiems tė­vams. Kas­dien ve­žio­ti vai­ką pas skir­tin­gus spe­cia­lis­tus dir­ban­čiam žmo­gui ka­žin ar bū­tų įma­no­ma, o Die­nos užim­tu­mo cent­re vai­kas pa­si­lie­ka vi­sai die­nai, kur pa­si­rū­pi­na­ma jo die­nos re­ži­mu, užim­tu­mu, mai­ti­ni­mu ir vi­so­ke­rio­pu la­vi­ni­mu.

„Vai­ko ne­rei­kia nie­kur ve­žio­ti, tam­py­ti po skir­tin­gus ka­bi­ne­tus – vis­kas vie­no­je vie­to­je. Ry­te at­ve­ži ir va­ka­re po dar­bo pa­sii­mi, – itin di­de­lį pa­to­gu­mą ak­cen­ta­vo Eg­lė. – Net jei rei­kė­tų mo­kė­ti pi­ni­gus, vis tiek mie­lai ten pa­lik­čiau sa­vo vai­ką. Pui­kios pa­slau­gos!“. Tė­vų pa­ste­bė­tus po­ky­čius įver­ti­no ir ber­niu­ko gy­dy­to­jai – per pus­me­tį tri­me­čio pa­žan­ga ta­po aki­vaiz­di.

Kol kal­ba­masi su tri­me­čio Gvi­do ma­ma Gin­ta­re, ber­niu­kas vis įsi­ter­pia į po­kal­bį. Ma­ma pri­pa­žįs­ta, kad sū­nus la­bai bend­rau­jan­tis, ta­čiau dėl už­si­spy­ru­sio cha­rak­te­rio ne­sku­ba pra­bil­ti kaip dau­ge­lis jo bend­raam­žių. „Kol kas jis kal­ba skie­me­ni­mis. No­ri­si, kad tų žo­džių ir kal­bos bū­tų kuo dau­giau. Da­bar dau­giau­sia pa­sa­ko 10 žo­džių“, – ne­ri­mau­ja Gin­ta­rė.

Prieš ke­lis mė­ne­sius ber­niu­kui pra­dė­jus lan­ky­ti Die­nos užim­tu­mo cent­rą, po­ky­čiai ga­na grei­tai ta­po pa­ste­bi­mi – iki tol itin ak­ty­vus ir iš­si­blaš­kęs Gvi­das da­bar vis la­biau su­ge­ba iš­lai­ky­ti dė­me­sį ir su­si­kon­cent­ruo­ti į vie­ną veik­lą.

Ber­niu­ko žo­dy­ne at­si­ra­do dau­giau nau­jų žo­džių. Jis vis la­biau no­ri bend­rau­ti, įsi­trau­kia į žai­di­mus, nors iki tol bū­da­vo sun­ku pri­šne­kin­ti už­siim­ti ko­kia nors veik­la, pa­vyz­džiui, dė­lio­ti kor­te­les. Gin­ta­rė džiau­gia­si pa­siū­ly­ta pa­slau­ga ir ti­ki­na, kad sū­naus vežiojimas to­liau nuo na­mų tik­rai at­si­pir­ko ir su kau­pu pa­tei­si­no vi­sus lū­kes­čius.

Nors tė­vams la­bai ma­ga su­ži­no­ti, ko nau­jo per die­ną iš­moks­ta jų ma­ža­kal­bis sū­nus, ta­čiau iš Gvi­do reak­ci­jos ir el­ge­sio Gin­ta­rė pa­ste­bi, kad nau­jo­jo­je vie­to­je jam pa­tin­ka ir ten iš­moks­ta kur kas dau­giau nau­jų da­ly­kų nei vals­ty­bi­nia­me dar­že­ly­je.

Ka­ro­li­na pri­si­mi­nė, jog, už­pil­džiu­si an­ke­tą, kur nu­ro­dė sa­vo pa­gei­da­vi­mus ir lū­kes­čius, bu­vo ge­ro­kai nu­ste­bin­ta, kad vi­si jie per ga­na trum­pą lai­ką bu­vo įgy­ven­din­ti. Vie­nas jų – ber­niu­kas ne­val­gy­da­vo sriu­bos nei dar­že­ly­je, nei na­muo­se. Vos pa­ma­tęs sriu­bos lėkš­tę, nu­stum­da­vo ją į šo­ną. Ber­niu­kas dar­že­ly­je veng­da­vo bend­raam­žių drau­gi­jos, daug mie­liau žais­da­vo vie­nas. Ma­ma spė­jo, kad to­kį pa­si­rin­ki­mą gal lė­mė ne­riš­li sū­naus kal­ba. Jau po po­ros sa­vai­čių Die­nos užim­tu­mo cent­re Da­nie­lius kal­bė­jo sa­ki­niais, pra­dė­jo pa­sa­ko­ti sa­vo įspū­džius, nors anks­čiau ši­to ne­bū­da­vo. Vai­kas taip pat ta­po ra­mes­nis, no­riai bend­rau­ja, iš­lai­ko akių kon­tak­tą.

Ma­ma džiau­gia­si, kad sū­nus grįž­ta na­mo iš­mo­kęs daug nau­jų da­ly­kų, la­biau bend­rau­ja, ne­be­bi­jo ir ma­žų kū­di­kių. Anks­čiau ke­tur­me­tis veng­da­vo ne­mo­kan­čių kal­bė­ti ir vaikš­čio­ti ma­žy­lių drau­gi­jos, da­bar juos pa­ma­tęs ima­si glo­bė­jo vaid­mens, šne­ki­na, nu­ra­mi­na. „Ber­niu­kas gi­mė svei­kas, bet po tė­vų sky­ry­bų, pa­tir­tos įtam­pos, at­si­ra­do el­ge­sio, kal­bos su­tri­ki­mų, pa­si­da­rė ne­ra­mus. At­ro­dė, kad nuo stre­so ir jo rai­da su­sto­jo“, – pri­si­mi­nė ma­ma, pa­si­džiau­gu­si, kad po už­siė­mi­mų Die­nos užim­tu­mo cent­re ber­niu­kas kar­di­na­liai pa­si­kei­tė.

Pa­sak Ka­ro­li­nos, dar iki tol sū­nus apie pus­me­tį lan­kė įvai­rių spe­cia­lis­tų kon­sul­ta­ci­jas, ji pa­ti daug sa­va­ran­kiš­kai dir­bo su juo na­muo­se, ta­čiau to­kių aki­vaiz­džių po­ky­čių ne­si­ma­tė, o štai po Die­nos užim­tu­mo cent­ro si­tua­ci­ja jau po ke­lių sa­vai­čių kei­tė­si į ge­rą.

Jo­lan­ta taip pat vie­na iš ma­mų, ke­lis kar­tus per mė­ne­sį sa­vo sū­nų nuvežanti į Die­nos užim­tu­mo cent­rą Gi­ru­liuo­se. Ji pa­ste­bi, kad lo­go­pe­do, er­go­te­ra­peu­to, ki­ne­zi­te­ra­peu­to, psi­cho­lo­go ir ki­tų spe­cia­lis­tų pa­stan­gos duo­da vai­sių – tri­me­tis pra­dė­jo dau­giau kal­bė­ti, žais­ti, bend­rau­ti, ta­po emo­ciš­kai sta­bi­les­nis.

Ki­ta ma­ma Mar­ga­ri­ta pri­si­mi­nė, kad prieš pus­me­tį jos au­tiz­mo su­tri­ki­mą tu­rin­tis 2,5 me­tų sū­nus nie­ko ne­pri­si­leis­da­vo. Kar­tais net ar­ti­mie­siems bū­da­vo keb­lu su juo su­si­kal­bė­ti – ber­niu­kas tie­siog sto­vė­da­vo ir verk­da­vo, ne vi­sa­da su­pras­da­vo, ką jam sa­ko tė­vai. „Sū­nus ta­po ra­mes­nis, la­biau klau­so, ge­riau su­pran­ta ir pa­da­ro, ko mes pra­šo­me. Din­go is­te­ri­jos. Jis vis daž­niau do­mi­si ko­kia nors veik­la, pie­šia, lip­do“, – apie ber­niu­ko elgesio po­ky­čius pa­sa­ko­jo Mar­ga­ri­ta.

Tė­vai pa­ste­bi, kad greitai tre­čio­jo gim­ta­die­nio su­lauk­sian­tis sū­nus cent­re jau­čia­si kur kas ge­riau nei vals­ty­bi­nia­me dar­že­ly­je, kur taip pat dir­ba ne­ma­žai spe­cia­lis­tų. Ber­niu­kas la­bai no­riai va­žiuo­ja į cent­rą, kur vi­sus ap­ka­bi­na, my­li – net sun­ku pa­ti­kė­ti, kad dar vi­sai ne­se­niai veng­da­vo bet ko­kio kon­tak­to su ki­tais žmo­nė­mis. „Tai di­džiu­lė pa­gal­ba šei­moms. Ves­čiau vai­ką ten kas­dien, jei tik bū­tų ga­li­my­bė. Sma­gu ma­ty­ti, kaip vai­kas šyp­so­si ir džiau­gia­si“, – ge­rų žo­džių cent­ro dar­buo­to­jams ne­gai­lė­jo Mar­ga­ri­ta.

Jau­na mo­te­ris pa­lin­kė­jo, kad šis pa­slau­gų cent­ras „užaug­tų“ iki dar­že­lio ar sa­na­to­ri­jos, nes įvai­rių su­tri­ki­mų tu­rin­čių vai­kų Lie­tu­vo­je spar­čiai dau­gė­ja, o tė­vai ne vi­sa­da su­lau­kia pa­gal­bos, ei­lė­se pas spe­cia­lis­tus taip pat ten­ka ge­ro­kai pa­lauk­ti, kar­tais net iki ke­lių mė­ne­sių.

Pokalbis su Klai­pė­dos su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­mų di­rek­to­re Auš­ra Ni­ko­la­je­vie­ne:

– Ko­dėl nu­spren­dė­te įkur­ti Komp­lek­si­nių pa­slau­gų vai­kų die­nos užim­tu­mo cent­rą?

– Įkur­ti komp­lek­si­nių pa­slau­gų vai­kų die­nos užim­tu­mo cent­rą nu­spren­dė­me neat­si­tik­ti­nai. Įs­tai­go­je yra anks­ty­vo­sios rea­bi­li­ta­ci­jos sky­rius, ku­ria­me tei­kia­mos vai­kų rai­dos su­tri­ki­mų anks­ty­vo­sios rea­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gos vai­kams nuo gi­mi­mo iki 7 me­tų, tu­rin­tiems psi­cho­lo­gi­nės, mo­to­ri­nės ir so­cia­li­nės rai­dos su­tri­ki­mų ar jų ri­zi­kos veiks­nių, bei šių vai­kų tė­vams. Pas­lau­gos tei­ki­mas reg­la­men­tuo­tas, to­dėl tė­ve­liai la­bai daž­nai už­bai­gę pa­slau­gų kur­są už­duo­da spe­cia­lis­tams klau­si­mus: o kas to­liau, ką da­bar tu­ri­me da­ry­ti, kas mums ga­li pa­dė­ti? Ne kar­tą ir į ma­ne krei­pė­si tė­ve­liai, ku­rių vai­ku­čiams nu­sta­ty­ti miš­rūs spe­ci­fi­niai ir (ar) įvai­ria­pu­siai rai­dos su­tri­ki­mai: „Mes bai­gė­me anks­ty­vo­sios rea­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gų kur­są, ką mums da­ry­ti to­liau?“ At­sa­ky­mo ne­tu­rė­jau, nors pui­kiai juos su­pra­tau, kad pa­gal­ba vai­kui bū­ti­na šian­dien.

Ren­giant įstai­gos per­tvar­kos pla­ną, ana­li­za­vo­me moks­li­nius ty­ri­mus, įsi­klau­sė­me į tė­vų iš­sa­ko­mus lū­kes­čius. Atk­rei­pė­me dė­me­sį į tai, kad vai­kų, ku­riems nu­sta­ty­ti miš­rūs spe­ci­fi­niai ir (ar) įvai­ria­pu­siai rai­dos su­tri­ki­mai, skai­čius anks­ty­va­me am­žiu­je nuo­lat au­ga, o gau­na­mas komp­lek­si­nių pa­slau­gų spekt­ras iš­lie­ka ne­pa­kan­ka­mas. Tu­rė­da­mi ne­men­ką pa­ty­ri­mą, tei­kiant pa­gal­bą su­tri­ku­sios rai­dos vai­kams, ne­te­ku­siems tė­vų glo­bos, tu­rė­jo­me vil­tį su­teik­ti komp­lek­si­nę pa­gal­bą ir šei­moms, ku­rios au­gi­na su­tri­ku­sios rai­dos vai­kus. Pat­vir­ti­nus Klai­pė­dos mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bai įstai­gos per­tvar­kos pla­ną nuo šių me­tų lie­pos 1 die­nos pra­dė­tos teik­ti Komp­lek­si­nių pa­slau­gų vai­kų die­nos užim­tu­mo cent­ro pa­slau­gos. Nors pa­slau­ga tei­kia­ma tik ke­li mė­ne­siai, pa­ste­bė­ti re­zul­ta­tai džiu­gi­na.

– Ko­kios pa­slau­gas cent­re tei­kia­mos ir kam jos skir­tos?

– Komp­lek­si­nių pa­slau­gų vai­kų die­nos užim­tu­mo cent­ras tei­kia svei­ka­tos prie­žiū­ros, užim­tu­mo ir so­cia­li­nes pa­slau­gas 3–6 me­tų vai­kams, ku­riems nu­sta­ty­ti miš­rūs spe­ci­fi­niai ir (ar) įvai­ria­pu­siai rai­dos su­tri­ki­mai: au­tiz­mo, As­per­ge­rio sind­ro­mas, hi­pe­rak­ty­vus el­ge­sys, su­si­jęs su pro­ti­niu at­si­li­ki­mu ir kt. Dir­ba svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tų ko­man­da, ku­rią su­da­ro gy­dy­to­jas, me­di­ci­nos psi­cho­lo­gas, lo­go­te­ra­peu­tas, ki­ne­zi­te­ra­peu­tas, er­go­te­ra­peu­tas, spec. pe­da­go­gas, so­cia­li­nis dar­buo­to­jas, bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­jas, in­di­vi­dua­lios prie­žiū­ros per­so­na­las.

Tei­kiant pa­gal­bą ko­man­dos dė­me­sys su­telk­tas į struk­tū­ruo­to mo­ky­mo ir te­ra­pi­nio ug­dy­mo svar­bą, sie­kiant po­zi­ty­vios vai­kų vys­ty­mo­si di­na­mi­kos, for­muo­jant vai­ko kas­die­nius ir bend­ruo­me­ni­nius įgū­džius, di­di­nant in­teg­ra­ci­ją į vi­suo­me­nę ir švie­ti­mo sis­te­mą. Spe­cia­lis­tams la­bai svar­bu ma­ty­ti vai­ko in­di­vi­dua­ly­bę, su­pras­ti jo neįp­ras­tą el­ge­sį ir ieš­ko­ti spren­di­mų, kaip jam pa­dė­ti. Tei­kiant pa­slau­gą tai­ko­mi in­di­vi­dua­lūs ir gru­pi­niai už­siė­mi­mai. Die­nos me­tu vai­kui su­tei­kia­mi pen­ki in­di­vi­dua­lūs už­siė­mi­mai ir vienas du gru­pi­niai. Kiek­vie­nas mū­sų spe­cia­lis­tų ko­man­dos na­rys ga­li pa­pa­sa­ko­ti bent jau ke­le­tą įsi­min­ti­nų at­ve­jų, kai me­tu vai­kas neat­pa­žįs­ta­mai pa­si­kei­čia į ge­rą­ją pu­sę. Pa­ge­rė­ja jo ver­ba­li­nės ir ne­ver­ba­li­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos įgū­džiai, at­si­ran­da tiks­lin­ga so­cia­li­nė in­te­rak­ci­ja, pa­ge­rė­ja fi­zi­nė vai­ko būk­lė. To­kie pa­sie­ki­mai pa­ge­ri­na vai­ko gy­ve­ni­mo ko­ky­bę, su­ma­ži­na ne­ga­lios at­si­ra­di­mo ri­zi­ką, pa­leng­vi­na ir tė­vų ar vai­ko glo­bė­jų kas­die­ny­bę.

– Vi­sos šne­kin­tos ma­mos la­bai džiau­gia­si cent­ro veik­la, o ko­kių at­si­lie­pi­mų jūs gir­dė­jo­te apie tei­kia­mą pa­slau­gą?

– Įvy­kus po­ky­čių vai­ko el­ge­sy­je, su­lau­kia­me nuo­šir­džių at­si­lie­pi­mų iš vai­kų ar­ti­mų­jų. Vie­nas sva­riau­sių, kad, taisantis vai­ko svei­ka­tai, pa­ge­rė­ja vai­ko ir šei­mos gy­ve­ni­mo ko­ky­bė. Nes jų vai­ku­čiai ge­riau iš­lai­ko dė­me­sį, akių kon­tak­tą, leng­viau už­mie­ga, pra­dė­jo tar­ti žo­džius ar net sa­ki­nius, su­ma­žė­jo ar vi­siš­kai iš­ny­ko įky­ru­mai, bai­mės, ag­re­si­ja, ga­li sa­va­ran­kiš­kai pa­val­gy­ti, ga­li­ma išei­ti į vi­suo­me­nę. Mums tai yra di­de­lė pa­ska­ta tęs­ti pra­dė­tus dar­bus ir ge­rin­ti pa­slau­gos priei­na­mu­mą vai­kui ir šei­mai Klai­pė­dos mies­te.

– Pas­ta­ruo­ju me­tu daug dė­me­sio ski­ria­te ne tik Kū­di­kių na­mų glo­bo­ti­niams, bet ir šei­mo­se au­gan­tiems spe­cia­lių po­rei­kių vai­kams ir jų tė­vams. Ko­dėl?

– Pas­ta­rai­siais me­tais la­bai daug kal­ba­ma, ra­šo­ma apie tai, su ko­kiais sun­ku­mais su­si­du­ria šei­mos, au­gi­nan­čios vai­kus, ku­riems nu­sta­ty­ti miš­rūs spe­ci­fi­niai ir (ar) įvai­ria­pu­siai rai­dos su­tri­ki­mai. Ne­li­ko­me šiai si­tua­ci­jai abe­jin­gi ir mes.

Pra­dė­jus įgy­ven­din­ti pe­rė­ji­mą nuo ins­ti­tu­ci­nės glo­bos prie bend­ruo­me­nei ir šei­mai tei­kia­mų pa­slau­gų pa­laips­niui įstai­go­je ma­ži­no­me ins­ti­tu­ci­nės glo­bos vie­tų, pa­ren­gė­me per­tvar­kos pla­ną, ku­ria­me iš­plė­to­jo­me komp­lek­si­nių pa­slau­gų pa­ke­tą vai­kui ir šei­mai.

Svar­biau­sia tai, kad su­lau­kė­me dė­me­sio ir pa­lai­ky­mo iš Klai­pė­dos mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos, Klai­pė­dos mies­to Svei­ka­tos ir so­cia­li­nių rei­ka­lų ko­mi­te­to na­rių ir Klai­pė­dos mies­to ta­ry­bos na­rių. Kryp­tin­gas ko­man­dos dar­bas, sa­va­lai­kis pro­ble­mų nu­sta­ty­mas, pa­rink­tos prie­mo­nės, bend­ra­dar­biau­jant spe­cia­lis­tams su šei­ma, pa­dės ne vie­nam vai­kui su­ma­žin­ti ne­ga­lią, leng­viau bend­rau­ti ir pri­si­tai­ky­ti nau­jo­je ap­lin­ko­je, bū­ti sa­varan­kiš­kes­niam, įveik­ti so­cia­li­nę at­skir­tį. Už su­teik­tas ga­li­my­bes kur­ti ir veik­ti, bet tur­būt svar­biau­sią dalyką – pa­ge­rin­tą šei­mų ir jo­se au­gan­čių vai­kų gy­ve­ni­mą, la­bai dė­ko­ja­me Klai­pė­dos mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jai, Klai­pė­dos mies­to Svei­ka­tos ir so­cia­li­nių rei­ka­lų ko­mi­te­tui ir Klai­pė­dos mies­to ta­ry­bos na­riams. Taip pat la­bai dė­ko­ju spe­cia­lis­tų ko­man­dai, ku­rie vie­nin­gai, kryp­tin­gai dir­ba dėl vai­ko svei­ka­tos ir šei­mų lū­kes­čių iš­si­pil­dy­mo.

 
Visą Sandros Lukošiūtės straipsnį portale Klaipeda.diena.lt kviečiame skaityti: http://klaipeda.diena.lt/naujienos/klaipeda/miesto-pulsas/sutrikusiu-vaiku-mamos-pokyciai-prilygsta-stebuklui-888420

 

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin