Namų šilumą bei prieglobstį vaikams dovanoja globėjai

namaiGloba bei globėjai – pastaruoju metu viena dažniau eskaluojamų temų. Palikus emocijas nuošaly, norisi pakalbėti apie situaciją Šakių rajone, rašo rajono laikraštis „Draugas“.

Globėjų daugėja

Šakių socialinių paslaugų centro, kuriam pavestos ir Globos centro bei vaiko budinčio globotojo šeimoje veiklos organizavimo funkcijos, direktorė Vilma Bielskienė džiaugiasi rajono valdžios sprendimu visas socialines paslaugas teikti po vienu stogu. Direktorė sako, kad nors darbo krūvis didesnis, tačiau pats darbas daug efektyvesnis.

Kalbant apie globą, paslaugų centro socialinė darbuotoja Brigita Valatkaitytė pateikia ir realią situaciją atspindinčius skaičius. Pavyzdžiui, kai 2016 m. buvo organizuoti Globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymai (GIMK), juos išklausė dvi šeimos, 2017 m. tokių buvo šešios, o štai pernai buvo suorganizuotos trys mokymų grupės ir parengta 16 šeimų.

„Tendencija tikrai didėjanti ir man atrodo, kad kyla žmonių sąmoningumas. Ypač pernai buvo stiprūs metai“, – sako B. Valatkaitytė, prabilusi ir apie tai, kad dabar šalyje daugeliu atveju dėl globos vyksta masinė psichozė, o kad vaikai būtų paimami iš šeimos, reikalinga atlikti daug procedūrų, išlaikyti tam tikrus terminus… O ką girdi žmonės iš televizijos ekranų? Bet ne apie tai.

Štai sausio 28 d. vėl startuos nauji mokymai, kuriuos išklausyti ir tapti globėjais pageidavimą pareiškusios trys šeimos. Nors skaičius, kaip svarsto socialinė darbuotoja, galbūt ir didėtų, bet nuspręsta mokymus organizuoti ir šiam skaičiui, nes pageidavimą tos šeimos pareiškusios jau prieš kelis mėnesius. Džiaugiamasi ir tuo, kad šiuo metu rajone yra du budintys globėjai, pas kuriuos be tėvų priežiūros likusius vaikus galima atvežti bet kuriuo metu. Taip pat paskutinius dokumentus bei formalumus tvarkosi ir įsisteigia nauja šeimyna, kuri iš karto priglaus šešis vienos šeimos vaikus. Tad specialistai informuoja, kad Šakių vaikų globos namuose liktų tik aštuoni rajono vaikai.

Apsisprendė per 15 minučių

Apie tai, kad jau tris mėnesius priglaudę du broliukus, kalbamasi su Julium ir Giedre Šedbarais, kurie daugeliui pažįstami kaip labdaros valgyklos įkūrėjai.

Pora pripažįsta, kad pirmiausiai pasibaigė GIMK kursus ir nurodė, kad pasitaikius progai norėtų tapti nuolatiniais globėjais.

„Nurodėme, kad norime būti tik nuolatiniai globėjai, jokių laikinų ir amžių pageidavome 4–10 metų. Dabar juokas ima, nes atsitiko taip, kad globojame laikinai dešimties ir šešiolikos metų broliukus. Kai pasiūlė, buvo gal 15 minučių apsisprendimas, nes tiesiog negalėjome atsisakyti“, – prisimena G. Šedbarienė.

Sutuoktiniai kaip tik augina tokio paties amžiaus mergaites, tad dabar šeima turi du ketvirtokus ir du devintokus.

Žinoma, kai sprendimą teko priimti taip greitai, gana operatyviai reikėjo spręsti ir namų pertvarkymo klausimą, įrengti kambarius.

„Neturėjome nei lovų, nieko, tai vyresnysis ir remontus padėjo daryti. Mes turėjome didelį miegamąjį, o merginos savo kambarį, tai dabar iš miegamojo gavos trys kambariai – berniukų, mergaičių ir bendras ruošai, o mes gyvename pirmame aukšte“, – atskleidžia moteris.

Sunki adaptacija

Šeima šiek tiek pažinojo ir vaikus, ir jų mamą – jie apsilankydavo valgykloje, tačiau pirmasis adaptacijos mėnuo buvo ypač sunkus.

„Jei būtume kalbėję anksčiau, tikrai nebūčiau tokia optimistiška“, – pripažįsta Giedrė.

Jai pritardamas Julius sako, kad bene sunkiausia buvo vaikams suprasti, jog šeimoje yra tam tikros taisyklės, kurios visiems galioja. Pavyzdžiui, vyresnysis sunkiai susitaikė, kad naktimis su draugais vaikščioti gatvėmis nebus galima. Teko paaiškinti, kad visgi kieme reikėtų kasti sniegą, nesvarbu, kad jis ištirps, susilankstyti rūbus, nors juos rengsiesi ryte, ir daugelis kitų dalykų. Žinoma, ypač daug teko padirbėti ir su elementariausiais higienos įgūdžiais, kurių jie tiesiog neturėjo.

„Atrodo, kodėl negali padaryti ir to, ir to, bet paskui supratome, kad jie tiesiog nežino, kad taip reikia, kad taip priimtina. Dabar viskas gerai, išties tiek nedaug vaikams reikia – taisyklių, tikėjimo ir pasitikėjimo“, – sako Giedrė, atskleisdama, kad dabar pasikeisdami ir šunimis rūpinasi, ir skalbinius džiausto, ir kitus būtiniausius darbus atlieka bei tarpusavy kuria savus susitarimus.

Štai ir automobiliu į mokyklą važiuodami draugiškai pasiskirto, kas paeiliui sėdės priekyje.

Susigyveno

Julius tikina, kad tokie vaikai dažniausiai būna nurašyti. Šis atvejis – ne išimtis. Jais niekas netiki, tad savimi pradeda netikėti ir jie patys, niekur nemato prasmės. Visgi, nors vaikai šeimoje gyvena tik tris mėnesius, ne vienas pastebi teigiamus pokyčius – juose pačiuose, jų elgesyje, mokymosi rezultatuose. Šeima atvira: padirbėti ir įdėti pastangų reikėjo ir reikia. Tačiau atsirado nemažai bendros veiklos, užsiėmimų. Štai Julius prisimena, kad ir parduotuvėje sulaukęs klausimo, tai ar jau ir sūnų jis turintis. Na taip, sako pašnekovas, turiu. Net du. Negi kiekvienam aiškinsi, kas ir kaip, kai ir šeimos artimieji apie jų sprendimą globoti sužinoję jau post factum.

„Dabar dažnai su berniukais susitariam net lengviau nei su mergaitėm. Tačiau visi lygūs, visiems tos pačios taisyklės. Tikrai labai susigyvenome ir juose matau didžiulį potencialią, kad tikrai gali užaugti gerais žmonėmis“, – pripažįsta globėja.

Visą Gintarės Martinaitienės straipsnį laikraštyje „Draugas“ kviečiame skaityti: http://www.drg.lt/rajone/17443-namu-siluma-bei-prieglobsti-vaikams-dovanoja-globejai

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin