PAGALBA PRIIMANT SPRENDIMUS: KAD BŪTŲ LENGVIAU SPRĘSTI SAVARANKIŠKAI

Kauno Arkos bendruomenė nuo šių metų gegužės vidurio pradėjo vykdyti naują paslaugą  – „Pagalba priimant sprendimus“. Šiuo metu Arkoje darbuojasi 3 specialisčių komanda, kurios ieško būdų, kaip  asmenims su proto ar psichikos negalia, atsižvelgiant į jų valią ir norus, padėti stiprinti gebėjimus pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus.

Projekto tikslas – įgalinti asmenis su negalia: ugdyti savarankiškumą, priimti kasdieninius sprendimus bei skatinti dalyvauti visose gyvenimo srityse.

Pati pagalba priimant sprendimus grįsta žmogaus su negalia valia ir norais, numatant ir suteikiant pagalbos priemones, tinkamiausias teisiniam asmens veiksnumui įgyvendinti, bei vadovaujantis tam tikrais principais.

Pagalbą priimant sprendimus teikiantis specialistas pirmiausia padeda asmeniui suprasti sprendimui priimti reikalingą informaciją atitinkamoje gyvenimo srityje, pasitelkdamas lengvai skaitomos ir suprantamos kalbos formatą ar kitus metodus. Taip pat specialistas padeda apsvarstyti sprendimo alternatyvas bei pristato asmens poziciją ar sprendimą atitinkamoje gyvenimo srityje tretiesiems asmenims bei asistuoja jam komunikuojant su trečiaisiais asmenimis.  

Teikdamas pagalbos priimant sprendimus paslaugą, specialistas skatina asmenį su negalia atpažinti savo gebėjimus ir juos realizuoti kuo savarankiškiau.

Pagalbos priimant sprendimus specialistas funkcijas asmenims su negalia padeda sveikatos, socialinio dalyvavimo, turtinių ir neturtinių klausimų sprendimo srityse.

Su Elika Žiauniene, Kauno “Arkos” bendruomenės Pagalbos priimant sprendimus padalinio vadove kalbamės apie tai, kaip sekasi šią paslaugą įgyvendinti praktikoje.

* Keliems asmenims šiuo metu teikiate pagalbą?

Mūsų 3 specialisčių komanda padeda 15 žmonių. Mes juos vadiname bičiuliais. Kiekviena dirbame individualiai su 5 bičiuliais ir jų artimaisiais. Taip pat padedame ir socialinių dirbtuvių (kito Arkos padalinio – aut. past.) bičiuliams ir darbuotojams: mokome juos taikyti alternatyviosios komunikacijos priemones, siekiant padėti bičiuliams suprasti gaunamą informaciją, dalinamės savo sukurtomis metodikomis, dalyvaujame jų veiklose ir vertiname, teikiame įžvalgas, pagalbą.

* Papasakokite, kokiose srityse padedate?

Pirmiausia susipažįstame su konkrečiu žmogumi nesigilindami į jo diagnozes, socialinę padėtį. Skiriame jam individualų laiką, susitinkame keletą kartų per savaitę pabūti dviese, pasikalbėti, išsiaiškinti rūpimus klausimus, pasikalbėti apie individualų planą ir formuojamus tikslus.

Individualaus tikslo paieškos – ilgas procesas, nes siekiame, kad tikslas būtų tikrai paties žmogaus iškeltas, o ne aplinkos spaudimo suformuotas. Kartais mes (darbuotojai ir asistentai) lyg ir norėtumėme, kad bičiulio tikslas būtų vienoks, tačiau gerbiame jo pasirinkimą ir jo išsakytą norą siekti jam svarbaus tikslo.

Ne mažiau svarbu gebėti įvertinti tikslo įgyvendinimo galimybes, rizikas ir tai aptarti su bičiuliu, jo artimaisiais. Kai tikslą jau išsigryniname, tada dirbame su to tikslo įgyvendinimu. Pvz. bičiulio tikslas – išmokti savarankiškai naudotis pinigais, vienam eiti į parduotuvę. Tokiu atveju reikia aptarti tikslo įgyvendinimo uždavinius: išmokti pažinti ir skaičiuoti pinigus; mokytis įvertinti prekių kainą; mokytis parduotuvėje paprašyti pagalbos, jeigu kažko nesupranti. Šis tikslas ir jo siekimas yra ilgas procesas, į kurį įtraukiamas ne tik specialistas, bičiulis, bet ir artimieji, kiti Arkos darbuotojai, asistentai, net konkrečios parduotuvės pardavėjos.

Taip pat stengiamės pažinti ir bičiulio artimuosius, lankome juos namuose, einame kartu pasivaikščioti, pasiskambiname. Kartais tiesiog būname tais žmonėmis, kuriems bičiulio artimieji gali išsipasakoti, pasiguosti.

Mūsų vienas iš labai svarbių tikslų – į pagalbos procesą įtraukti artimuosius, nes jei bičiulis kažko mokysis pas mus bendruomenėje, tačiau to nedarys namuose, darbo rezultatai bus tik patenkinami. Pavyzdžiui, vienas bičiulis nori išmokti būti savarankiškesnis buityje, nes, kaip jis sako: “nemoku aš dirbti virtuvėje, nemoku pats praustis, nemoku susitepti sumuštinio…”. Pasitelkę asistentus mes galime jį to mokyti, tačiau jeigu mama namuose to nemokys, tai nebus prasminga ir naudinga. Tokiu atveju vykstame į namus, stebime bičiulio savarankiškumo gebėjimus namuose, kalbamės su artimais, motyvuojame ir skatiname juos kartu su mumis įsitraukti į bičiulio mokymo procesą, duodame užduočių namuose ir panašiai.

Dar viena veiklos sritis – alternatyvios kalbos, lengvai skaitomos kalbos taikymas, ir įvairių metodikų kūrimas. Mes siekiame, kad bičiuliai suprastų visą gaunamą informaciją, kad pateikiami tekstai būtų aiškiai suprantami. Pavyzdžiui, paslaugų vertinimo anketa yra labai sudėtinga, su daug klausimų ir galimų atsakymo variantų. Mūsų bičiuliams ta anketa yra per sudėtinga, o mes norime ją pildyti drauge su bičiuliais, kad jie dalyvautų paslaugų poreikio vertinimo procese.

Mūsų komanda skyrė daug laiko šios anketos adaptavimui ir sukūrėme adaptuotą versiją su simboliais, kurios dėka anketą pildome su bičiuliu ir jis supranta užduodamus klausimus. Kad ir anketos pildymas su bičiuliu užtrunka ilgai, kai kuriais atvejais anketos užpildymui prireikia net 5-7 susitikimų. Tačiau verta, nes taip yra nepažeidžiamos žmonių su intelekto negalia teisės.

Taip pat kuriame individualias metodikas, kurios pritaikytos konkrečiai kažkuriam bičiuliui. Pavyzdžiui, savaitės kalendorius, kurio dėka bičiulis seka savo savaitę, žino, kurią dieną ką veiks, kiek dienų liko iki savaitgalio, kada ateis į bendruomenę, o kada liks namie. Kiekvieną vakarą prieš eidamas miegoti jis nuo kalendoriaus nuima jau praėjusios dienos simbolį ir mato, ką kitą dieną veiks, ar reikia pasiruošti rytojaus rytui.

Dar viena mūsų darbo sritis – pagalbos priimant sprendimus procese vykdome ir atvejo vadybą, periodiškai organizuojame atvejo aptarimus, siekiame į kiekvieno bičiulio atvejį pažvelgti individualiai. Šiuose aptarimuose dalyvauja bičiulio artimieji, specialistas, bendruomenės dirbtuvių atstovas ir jei bičiulis gyvena mūsų bendruomenės gyvenimo namuose, tada dalyvauja ir gyvenimo namų atstovas.

* Ar jau ryškėja pokyčiai klientų kasdieniame gyvenime, t.y. ar kažkas keičiasi po jūsų suteiktos pagalbos?

Jaučiame didelį dėkingumą iš bičiulių artimųjų, nes jie geriausiai pastebi mūsų darbo rezultatus. Artimieji taip pat džiaugiasi, kad į darbo procesą įtraukiame ir juos, kad juos laikome pagalbos priimant sprendimus komandos dalimi. Aš dažnai sakau artimiesiems: “Kad būtų geri rezultatai, turi dirbti komanda: bičiulis, artimieji, specialistai, bendruomenės asistentų komanda”. Kai šito principo laikomės, tai ir rezultatai džiugina.

Pavyzdžiui, vienas bičiulis namuose neatlikdavo jokių namų ruošos darbų, sakydavo, kad nieko nemoka. Tuomet klausiau mamos, ar ji duoda namuose jam atsakomybių, ar leidžia jam bandyti. Pasirodo, mama viską padaro už jį, bičiulis namuose tik valgo, miega ir žiūri televizorių. Ir čia jau prasidėjo ilgas mano darbas su mama. Būtent ji gavo “namų darbų” – skatinau ją nepabijoti leisti bičiuliui namuose pradėti kažką dirbti, bičiulį su asistentų pagalba mokėme atlikti buities darbus. Mama niekada netikėjo, kad sūnus kada nors paims peilį į rankas arba kad išmoks pasigaminti arbatos. Ir kai aš jai parodžiau įrašą, kaip jis pjausto pomidorus ir gamina kavą, – mama apsiverkė iš džiaugsmo.

Kai gerai pažįstame žmogų, tuomet daug lengviau kurti jam individualų planą, ieškoti asmeninių tikslų, kurie “išplauktų” tikrai iš bičiulio noro ir valios. Smagu, kai žmogus, kuris anksčiau nedrįso prašyti pagalbos, reikšti savo nuomonę, ateina užduoti klausimus, per susirinkimus garsiau kalba ir išsako savo nuomonę, pastebėjimus. Tai mūsų individualaus darbo rezultatas. Mūsų pastangos įgalinti neįgaliuosius, padrąsinti juos reikšti savo nuomonę, patiems aktyviai dalyvauti visose savo gyvenimo sferose ir patiems priimti sprendimus jau dabar daro pokyčius jų kasdieniniame gyvenime. 

* Prisiminkite situaciją, kuomet jautėte didelį džiaugsmą padėjusios.

Sėkmingų atvejų turime daug. Pavyzdžiui, vienas bičiulis labai nori gauti individualaus dėmesio, tačiau, nežinodamas kaip jo gauti tinkamu būdu, jis jo siekia nemandagiu elgesiu, keiksmažodžiais, tyčia tinginiaudamas ar pan. Dėl to kenčia jo santykiai su kitais bičiuliais, asistentais. Pasikalbėję su tuo bičiuliu išsiaiškinome, kad jis nenori būti tas “blogiukas”, bet jam taip jau išeina. Ieškojome būdų kaip jam padėti ir sukūrėme tokią elgesio vertinimo sistemą, kuri skatina jo tinkamą elgesį. Stengiamės neakcentuoti netinkamo elgesio, o už gerą elgesį skiriame jam “pliusus”. Surinkęs tam tikrą pliusų skaičių, žmogus “užsidirba” prizą – individualų laiką su kažkuriuo darbuotoju ar bičiuliu (pažaisti krepšinį, eiti pasivaikščioti, pasivažinėti automobiliu). Visa bendruomenė matome, kad ši sistema puikiai veikia.

* Ar yra sričių, kuriose jūs negalite pagelbėti?

Labai gaila, bet taip. Mums labai svarbu, kad ne tik mūsų organizacijoje, bet ir neįgaliajam artimoje aplinkoje nebūtų pažeidžiamos jo teisės. Tačiau to užtikrinti, deja, negalime. Pirmoji ir turbūt svarbiausia yra teisė į teisinį veiksnumą ir galimybė patiems daryti svarbius asmeninius sprendimus. Teisinio neveiksnumo institutas Lietuvoje šiuo metu yra “sušvelnintas” iki dalinio neveiksnumo ir yra numatyta visų atvejų peržiūra. Tačiau yra daugelis bičiulių, kuriems nustatytas teisinis neveiksnumas pažeidžia jų teises ir šioje situacijos mes nelabai galime kuo padėti, nebent tuo, kad savo bendruomenėje jiems suteikiame visas teises ir galimybę suprasti gaunamą informaciją, savarankiškai priimti sprendimus.

Kita sritis, kurioje mes nelabai galime padėti, tai kai bičiulio artimieji ne tik kad neįsitraukia į procesą, bet kai jie už jį priima sprendimus ir “reguliuoja” jo gyvenimą, savavališkai naudoja jo finansus, neleidžia jam dalyvauti norimose veiklose. Tokiais atvejais galime bandyti dirbti su šeima, galime siekti ginti bičiulį, tačiau taip rizikuojame prarasti galimybę su juo dirbti, jeigu šeima nenori mūsų pagalbos.

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin