SUTUOKTINIAI RYŽOSI ĮSIVAIKINTI KŪDIKĮ SU GALIMA KLAUSOS NEGALIA

pexels-photo-3845344Prieš daugiau negu dešimt metų pasiryžimą įsivaikinti dešimties mėnesių mažylę su specialistų prognozuota galima klausos negalia, šiandien Dzūkijos gyventojas Danas su žmona įvardija kaip geriausią sprendimą jų gyvenime. Vyriškis atviras – kelias iki to buvo išties ilgas ir jam net teko atlaikyti aplinkinių laidomus visuomenėje įsigalėjusius stereotipus. Likimas Dano šeimai auginti savo pačių vaikus galimybės nesuteikė, tačiau jis gavo progą pajusti nors ir ne kraujo ryšiais grįstos tėvystės džiaugsmus ir rūpesčius.

Būgštavimai ir stereotipai nepasiteisino

Papasakoti savo istoriją Danas sutiko lengvai, tačiau vien dėl įdukros jis nenorėjo viešinti daugiau savo šeimos duomenų.

Kaip ir visi sukūrę šeimas, sutuoktiniai svajojo susilaukti vaikelio, tačiau Dano su žmona  norams nebuvo lemta išsipildyti. Jie vardan tėvystės išbandė daugybę kelių, tačiau gydytojai taip ir nesurado priežasties, kodėl jiems nepavyksta susilaukti savo atžalos.

„Tai kainuoja labai didelius pinigus, pareikalavo daug kantrybės, psichologinės stiprybės o galiausiai visos tos medicininės procedūros turėjo reikšmės pašlijusiai žmonos sveikatai. Nusprendėme daugiau neberizikuoti ir susitaikėme su mintimi, kad neturėsime savo vaikų. Vėliau gimė pamąstymai apie vaiko globą, tačiau taip žaisti vaikų likimais, jausmais nesinorėjo. Kursuose mums taip pat paaiškino, kad vaiko globa yra nepastovus dalykas, kad užsimezga ryšiai, kuriuos vėliau tenka nutraukti, o tai gali turėti neigiamų pasekmių psichologinei vaikų sveikatai. Žmona ėmė įkalbinėti ryžtis įvaikinimui. Mane gan ilgą laiką reikėjo drąsinti pasiryžti tokiam žingsniui. Bijojau pats savęs, nežinojau, ar sugebėsiu. Galiausiai pradėjome lankyti devynis mėnesius trunkančius įtėvių kursus, kurių metu sėmėmės labai daug psichologinių žinių, susipažinome su laukiančiais iššūkiais, buvo išsklaidyta daugybė įvaikinimą apipynusių mitų bei stereotipų. Tada įvaikinimas man pasirodė jau nebe toks ir baisus“, – pasakojo Danas.

Jis pridūrė, kad būtent stereotipai yra tas barjeras, daugybei porų trukdantis ryžtis įvaikinimui. Žmonės dažnai galvoja, kad vaikas būtinai perima ne pačius geriausius biologinių tėvų genus, kad joks auklėjimas nepadės, jeigu blogi dalykai yra įaugę tiesiog į kraują. Dar galvojama, kad biologinių tėvų palikti vaikai negali būti sėkmingi gyvenime, jiems ne itin gerai sekasi mokslai ir panašiai. O galiausiai įtėviai labai dažnai turi daug lūkesčių, net negalvodami apie tai, kad jie nebūtinai bus išpildyti.

„Mūsų su žmona požiuriu, jeigu vaikui nesiseka su mokslais ar nepavyksta pasiekti mokslų aukštybių, tai vistiek turime mylėti ne mažiau, negalima nusivilti. Mums svarbiausia, kad vaikas užaugtų geru žmogumi. O daugybė aplinkinių išsakytų stereotipinių baimių dėl įvaikinimo mums tiesiog nepasiteisino“, – tvirtino vyras.

Būsimi įtėviai ieško net panašumų

Vyriškis prisipažino, kad kitas jam labai nemalonus etapas buvo paieškos vaikų globos namuose, esą viskas atrodė tarsi augintinio rinkimasis.

Sutuoktinių širdis labiau linko auginti mergaitę. Esą pagal statistiką, didžioji dalis įtėvių prioritetą atiduoda būtent moteriškajai giminei.

„Mes žinojom, kad mažesni šansai įsivaikinti mergaitę, nes visi jų nori“, – sakė Danas ir paaiškino, kad iš mergaičių tikimasi didesnio prieraišumo, švelnumo.

Vyriškis atskleidė ir dar vieną įsivaikinimo tendenciją – įtėviai ieško vaikų, kurie būtų kuo panašesni į juos pačius – plaukų, akių spalva, kitais išvaizdos požymiais.

„Visa tai man neatrodo žmogiška“, – tikino pašnekovas.

Rizika dėl negalios nepasitvirtino

Kauno vaikų globos namuose tuo metu augo ypatinga dešimties mėnesių mažylė, mat specialistai įžvelgė riziką, jog ji gali negirdėti. Daugybė potencialių įtėvių to išsigąsdavo ir nesiryždavo jos įsivaikinti. Danui su žmona po kelių susitikimų su mergyte tokių dvejonių neliko.

Ji nuo pat gimimo buvo palikta motinos, todėl nebuvo patyrusi jokio ryšių nutraukimo. Nepaisant to, kaip dabar prisimena Danas, mažylės elgesyje kartais prasiverždavo agresyvumas.

„Vieni prie kitų pratinomės po truputį, keletą mėnesių, o galiausiai sulaukėme teismo sprendimo, kad galime ją įsivaikinti ir prasivežti namo. Prisimenu, kai ją parsivežėme namo, man įstrigo jos reakcija, kai ji nubudo ir pamačiusi mus, plačiai nusišypsojo, ji buvo tokia laiminga“, – pasakodamas šypsojosi vyras.

Šiandien mergaitei jau vienuolika metų ir jokios klausos negalios prognozės nepasitvirtino. Pasak Dano, ji labai sportiška, aktyvi, patinka konkuruoti. Nors ją reikia dažnai padrąsinti, tačiau jai labai gerai sekasi sporte, žaidžia futbolą, dalyvauja įvairiose varžybose, estafetėse, žaidžia stalo tenisą. Vieną dieną grįžusi iš mokyklos mergaitė tėvams pranešė, kad mokytojai jai pasiūlė išbandyti net sunkiąją atletiką, tačiau tai ir liko tik mintimis.

Dar, pasak įtėvio, ji turi tvirtą nuomonę, geba pasakyti „ne“, atsirenka, kas jai patinka, o kas ne.

Pasiteiravus, kaip jie reaguoja į mergaitės užsispyrimus, kaprizus, Danas patikino, kad visuomet stengiasi tiesiog nereaguoti, teigiamus dalykus paskatinti, o į patį vaiko auklėjimą, pasak vyriškio, svarbu žiūrėti kūrybiškai.

Ramybės nedavė klausimas, kaip pasakyti

Mergaitė nuo pat mažų dienų žino, kad nėra biologinė savo tėvų dukra. Šis momentas ramybės abiems sutuoktiniams nedavė ilgą laiką, vis galvodavo, kaip reikėtų pasielgti, tačiau viskas gavosi labai natūraliai.

„Mes su žmona nuo kelių metukų pradėjome dukrai pasakoti, kad ją pagimdė kita moteris ir turėdama sunkumų, negalėjo jos auginti. Mes nuolat jai sakydavome, kad jos gyvenime neatsitiko nieko blogo ir skatinome ją visa tai priimti labai natūraliai. Iš jos pusės dabar jaučiasi noras neigti tą faktą, ji stengiasi visa tai kiek įmanoma ignoruoti, nors bandymų klausti apie savo tikrąją motiną buvo. Nepaisant to, noro ją surasti, su ja susipažinti dukra kol kas neturi“, – pasakojo Danas ir pridūrė, kad jie su žmona ir patys nežino, kas yra jų įdukros biologinė motina.

Pasiteiravus, ar nekiltų nerimas, jeigu vieną dieną mergaitė išsakytų norą surasti biologinę motiną ir su ja susipažinti, vyras buvo atviras, kad toks jausmas tikrai aplanko, tačiau supranta, kad tai yra jos gyvenimas ir negalima tam užkirsti kelio.

„Žinoma, juk labai prisirišome ir yra ta baimė, kad gali kažkas pasikeisti. Bet mes ir patys tam ruošiamės ir kai ateis laikas, mes neprieštarausim. Juk negalim savintis vaiko ir jo gyvenimo. Bus taip, kaip nuspręs ji pati“, – atviravo pašnekovas.

Danas turi patarimą apie įvaikinimą galvojantiems žmonėms – tikėti įvairiais streotipais, nepagrįstais būgštavimais dėl biologinių tėvų paliktų vaikų tikrai neverta, tačiau jis gerai žino kad verta užpildyti tiek likimo nuskriausto vaiko, tiek tėvystės džiaugsmus ir rūpesčius patirti svajojančių, tačiau tokios galimybės neturinčių žmonių širdyse atsivėrusią tuštumą.

Žaneta Abromaitienė, Alytaus apskr. VTAS vedėja:

„Džiugu, kad dar vienas vaikas surado savo namus, mylinčius tėvus, gali džiaugtis laiminga ir saugia vaikyste. Belieka tik padėkoti šiai šeimai už ryžtą, rūpestį ir pastangas sukurti meilės kupiną aplinką, kurioje turi augti kiekvienas vaikas. Tebūnie  tai įkvepiantis pavyzdys ir paskatinimas dar neapsisprendusiems tėvams, šeimoms. Visą informaciją apie įvaikinimą ar vaiko globą Jums gali suteikti mūsų specialistai skyriuose ir Globos centrų savivaldybėse darbuotojai.“

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin