VIETOJE VAIKŲ GLOBOS NAMŲ – GYVENIMAS ŠEIMAI ARTIMOJE APLINKOJE

VEKiekvienas vaikas turi teisę turėti namus. Jei atsitinka taip, kad vaikai negali gyventi kartu su tėčiu ir mama, jais pasirūpina valstybė. Anykščiuose pirmieji bendruomeniniai vaikų globos namai duris atvėrė 2018 metų pabaigoje, kuomet į didžiulį dviejų aukštų namą iš Aulelių vaikų globos namų persikėlė gyventi 7 vaikai. Šių metų rugpjūtį dar 5 vaikai apgyvendinti šviesiame, jaukiame bute. Nuo pat pirmųjų dienų vaikams buvo akcentuojama, kad jie turi savus namus, kad jie šeima, kad jie turi namų raktą.

Institucinės globos pertvarka

Net ir šeimoje užaugęs vaikas, žengdamas pirmus suaugusio žmogaus žingsnius, iššūkių neišvengia. Su kur kas didesniais sunkumais susiduria institucinėje globoje pilnametystės sulaukęs jaunuolis. Didžiulės įstaigos taisyklės numato, kad viskas būtų reglamentuota, – vaikai gyvena pagal iš anksto nustatytą ritmą. Sulaukęs 18 metų ir palikęs institucinę globą, jaunuolis susiduria su jam naujomis, sunkiai įveikiamomis situacijomis. Tuo tarpu gyvendami bendruomeniniuose vaikų globos namuose vaikai negauna perteklinės pagalbos, čia daug daugiau savarankiškumo, aplinka artimesnė šeimos modeliui: vaikai gali bet kada pasiimti maisto iš šaldytuvo, turi išsiplauti grindis, nuvalyti dulkes, susitvarkyti savo daiktus. Vaikai yra savo namų šeimininkai.

„Labai tikimės, kad šis pertvarkos procesas ir toliau vyks sklandžiai. Kai atidarinėjome pirmuosius namus, vietos bendruomenė priešiškai reagavo į vaikų iš globos namų kaimynystę. Šiuo metu viskas gerai. Kaimynas Žilvinas, kuris buvo vienas iš labiausiai prieštaraujančių, dabar su vaikais bendrauja, net šašlykus kepa, dalinasi sodo ir daržo gėrybėmis. Taigi, tereikėjo iš gyventojų pusės šiek tiek tolerancijos ir supratingumo, pabendrauti bei susipažinti su vaikais, ir „ledai ištirpo“, – pasakojo Anykščių šeimos ir vaiko gerovės centro direktorius Vaidas Niaura.

Anykščių rajono savivaldybė artimiausiu metu planuoja įsigyti dar du būstus, kuriuose būtų apgyvendinami Aulelių vaikų globos namuose dar likę vaikai.

Jauki kasdienybė

Gyvendami name vaikai turi ne tik savo kiemą, bet ir sodą, daržą bei šiltnamį, kuriame augina daržoves. Vaikai gali bet kada išeiti į kiemą, žaisti, bendrauti su kaimynų vaikais. Gyvenant mieste yra galimybė lankytis įvairiuose renginiuose, žaisti miesto parke, nuvykti į netoliese esantį žirgyną ar kitaip turiningai leisti laiką. Socialinė darbuotoja Jolanta Sabalienė pasakojo, kad pirmi mėnesiai ir vaikams, ir juos prižiūrintiems nebuvo lengvi. „Pirmoji problema, su kuria susidūrėme, kad į mokyklą reikia eiti pėsčiomis. Anksčiau vaikus iš globos namų veždavo autobusiukas. Tačiau vaikai greitai prisitaikė, o ir mokykloje adaptavosi nesunkiai, nes daugelis jų grįžo į tas pačias klases.

Mes aktyviai bendraujame su klasių auklėtojais, mokyklos socialine darbuotoja. Abiejuose bendruomeniniuose vaikų globos namuose vaikai skirtingo amžiaus – nuo darželinukų iki vyresnių klasių moksleivių. Tad, atsižvelgdamos į vaikų amžių, individualias savybes, pomėgius, padedame jiems pasirinkti mėgstamą užklasinę veiklą ar laisvalaikio leidimo formą. Su vaikais būname visą parą: kartu važiuojame pirkti maisto, drabužių, pramogauti. Vaikai „auklyčių“, kaip namuose mamų, prašo išleisti pasivaikščioti ar susitikti su draugais. Kol kas jokių bėdų neturėjome, o jei iškyla nesutarimų – juos sprendžiame kartu, tariamės, ką norėtume daryti, kur nuvykti ir ką pamatyti. Vaikai laisvai išsako savo norus, o jei nesutinka – drąsiai prieštarauja. Žodžiu, kaip namie – nesibaigiantis šurmulys“, – pasakojo bendruomeninių globos namų socialinė darbuotoja J. Sabalienė.

Vaikų mintys apie pokyčius

Bendruomeniniuose vaikų globos gyvenantys vaikai pasakoja vienas per kitą: „Gyvenu ramiai, aplinka man primena namus. Grįžau į savo buvusią mokyklą, man čia daug geriau, nei Svėdasuose. Susitikau senus draugus, mokykloje didesnis būrelių pasirinkimas“; „Man geriau bendruomeniniuose namuose, nes mažai vaikų, nebėra triukšmo. Galima jaustis, kaip namie. Mieste yra kur nueiti, į renginius ar kažkur kitur. Iš pradžių nežinojau, kur viskas yra, buvo įdomu ieškoti, bet dabar per metus jau viską susiradau. Ir dar labai džiaugiuosi, kad galiu dažniau susitikti su teta, kuri gyvena Anykščiuose. Kai buvau Aulelių vaikų globos namuose, tetą matydavau retai“; „Gera gyventi čia. Anykščiuose yra supynės, yra kur pasivaikščioti. Galiu kada noriu žaisti. Didžiajame kambaryje yra televizorius, patinka turėti savo kambarį, turime šiltnamį, turiu vyresnę kambario draugę. Daug laisvos erdvės, mažiau triukšmo, patinka žaisti su lėlėmis su mūsų darželinuke“.

Darbuotojos džiaugiasi vaikų pokyčiais

„Kad šeimai artimoje aplinkoje vaikai jaučiasi geriau, matome kasdien: jie laisvai jaučiasi, džiaugiasi ramybe, o ir galimybe pasikviesti draugų, pavakaroti. Galėdami laisvai išeiti į miestą, vaikai kur kas dažniau susitinka su bendraamžiais, tėvais, giminaičiais. Be to, susirado daugiau veiklos, lanko būrelius, dalyvauja varžybose ir renginiuose. Aplinka namuose daug kultūringesnė, vaikai beveik nevartoja necenzūrinių žodžių, drąsiau reiškia savo nuomonę, turi asmenines erdves, kur gali užsiimti mėgstama veikla, ilsėtis ar padėti namų ruošos darbuose“, – pasakoja bendruomeninių globos namų socialinė darbuotoja.

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin