Apsaugoto būsto gyventojai Aleksandras ir Michailas: „Atgal? Nė už ką!“

„Jei kas siūlytų grįžti atgal, į globos namus, nesutikčiau net už pinigus, – sako 42-ejų Aleksandras. – Daug geriau gyventi savarankiškai. Anksčiau mąsčiau, ar sugebėsiu, bet nusprendžiau pabandyt, ir man iš karto patiko.“

Metais už Aleksandrą vyresnis Michailas prisipažįsta, kad iš pradžių buvo sunku, bet per savaitę prie naujo gyvenimo priprato: „Nenoriu atgal, čia kitoks gyvenimas. Geriau, kai turiu savo namus, galiu šeimininkauti, pats nusprendžiu, ką daryti.“

Nuo globos link galimybių

Apsaugotas būstas – viena iš nuo 2020 metų Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgyvendinamo projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ išbandomų paslaugų.

Šia paslauga gali naudotis iš dalies savarankiški suaugę psichosocialinę ar intelekto negalią turintys žmonės. Jiems išnuomojamas būstas, teikiama individuali atvejo vadybininko – socialinio darbuotojo pagalba. Kitas paslaugas šie žmonės gauna bendruomenėje.

Apsaugoto būsto paslaugos tikslas – plėtoti ir palaikyti žmonių socialinius bei savarankiško gyvenimo įgūdžius siekiant visiško savarankiškumo. Pabradėje šią paslaugą teikia Lietuvos psichikos negalios žmonių bendrija „Giedra“. Dviejuose miestelyje išnuomotuose butuose gyvena po 2 asmenis.

Stengiasi viską daryti patys

Socialinio darbuotojo padėjėja Regina Lavrinovič yra atvejo vadybininkė, Aleksandrui ir Michailui padedanti įveikti savarankiško gyvenimo sunkumus. Ji su abiem vyrais susipažino anksčiau, kai dirbo Pabradės socialinės globos namuose (dabar Nijolės Genytės socialinės globos namai), kur jie gyveno iki persikeldami į apsaugotą būstą.

R. Lavrinovič gerai prisimena dieną, kai su jais važiavo apžiūrėti planuojamo nuomoti buto. „Turėjom apžiūrėti du būstus, bet užėjus į pirmąjį jie iš karto pasakė, kad nori jame gyventi. Ten iš tikrųjų jauku, saulėta. Didelis privalumas tai, kad šalia yra sklypas, o vyrai kaip tik norėjo turėti savo daržą“, – pasakoja Regina.

Ji džiaugiasi, kad Aleksandrui ir Michailui puikiai sekasi: „Jie labai norėjo pradėti gyventi kaip visi, buvo motyvuoti, nuo pirmos dienos labai stengėsi, manęs prašydavo leisti viską daryti patiems, norėjo būti savarankiški.“

Pasak Reginos, kaimynai į naujakurius iš pradžių žiūrėjo įtariai: „Visuomenė dar nėra pasiruošusi integracijai. Bėgant laikui aplinkinių požiūris pasikeitė – jie pamatė, kad naujieji kaimynai yra geri žmonės, tvarkingai gyvena, netriukšmauja, visiems kuo gali padeda. Dabar visi draugiškai bendrauja.“

Įrodė, kad gali gerai dirbti

R. Lavrinovič pasakoja, kad abu vyrai labai norėjo dirbti. Jos teigimu, mažuose miesteliuose darbo vietų nėra, be to, niekas nenori į darbą priimti intelekto negalią turinčių žmonių. Vis dėlto beveik metus užtrukusios paieškos baigėsi sėkmingai – liepos mėnesį Aleksandrą ir Michailą įdarbino UAB „Ecoservice“.

„Jų užduotis yra rūšiuoti iš parduotuvių atvežamas pakuotes, ir jie puikiausiai susitvarko. Žinoma, darbas nėra lengvas, be to, tenka anksti keltis, nes reikia važiuoti į Vilnių. Laimei, įmonė juos ir į darbą nuveža, ir parveža namo, ir darbo drabužiais aprūpina. Iš meistro girdžiu gerus atsiliepimus – vyrai supranta užduotis, dirba atsakingai, pritapo prie kolektyvo, kiti darbuotojai juos irgi giria. Taigi, pirmas blynas pavyko“, – neslepia džiaugsmo atvejo vadybininkė.

Michailas prisipažįsta labai norėjęs dirbti, bet iš pradžių buvo sunku: „Dabar truputį lengviau, pripratau. Visi mus giria, bet mes patys stengiamės dirbt. Norėčiau, kad darbas būtų arčiau namų, nes sunku anksti keltis.“ Aleksandras pritaria: „Reikia keltis ketvirtą ryto, po ilgos darbo dienos grįžtam vėlai vakare. Labai norėčiau gauti darbą kur nors netoli, Pabradėje.“

Regina pabrėžia, kad abu jos globotiniai iki tol nėra dirbę, iš šiltnamio sąlygų pakliuvo į realų gyvenimą. Todėl jiems primena: „Niekas jums nežadėjo, kad gyvenimas bus rožėmis klotas, viskas priklausys nuo to, kaip patys susitvarkysit.“

Prireikia pagalbos

Reginą džiugina ir tai, kad vyrai gyvena draugiškai, vienas kitam padeda: „Abu turi po kambarį, bet dažnai vienas pas kitą svečiuojasi. Savo buitimi rūpinasi savarankiškai, jų higienos ir savitvarkos įgūdžiai kuo puikiausi. Patys ir valgyti pasigamina, o receptų susiranda internete. Be to, šalia namų augina daržoves ir net žiemai konservuoja.“

„Auginam braškes, agurkus, burokėlius, morkas, svogūnus, česnakus, – vardija Aleksandras. – Šiemet derlius nedidelis“. Jis priduria, kad auginti daržoves išmoko globos namuose, per namų ruošos užsiėmimus. Be to, yra mokęsis ir apželdinimo.

Michailas sako, kad jam patinka tvarkytis namuose ir planuoti pirkinius: „Kas mėnesį stengiuosi ką nors pakeist. Susirašau, ko trūksta, tada einu į parduotuvę. Kai suplanuoju, sekasi labai gerai.“ Regina pastebi, kad Aleksandrui ir Michailui vis dar reikia pagalbos apsiperkant – jie dažnai susižavi reklamomis, išleidžia pinigus, o po to skundžiasi likę beveik alkani. Be to, vyrams reikalinga pagalba registruojantis į polikliniką, tvarkant dokumentus įvairiose įstaigose – tenka ir užregistruoti, ir palydėti, ir prašymus už juos parašyti.

R. Lavrinovič pasakoja susidurianti su valdiškų įstaigų darbuotojų nesupratingumu: „Kartą banke darbuotoja pareikalavo, kad vyrai kalbėtų aiškiau – niekaip negalėjo suprasti, kad intelekto negalią turinčio žmogaus kalbos sugebėjimai gali skirtis nuo kitų žmonių. Kitoje įstaigoje, kai reikėjo gauti pažymas apie šeimos sutartį, darbuotoja liepė patiems rašyti, niekaip nesuprato, kad yra įvairių negalių, žmogus gali negebėti rašyti, nors turi abi rankas“.

Nerimas dėl ateities Regina džiaugiasi, kad Aleksandras ir Michailas įsiklauso į jos patarimus, jiems svarbi jos nuomonė. Vis dėlto kartais nerimauja, kad vyrai yra patiklūs, atvirai sako ką galvoja, pasakoja, ką nusipirko. „Mokau juos, kad nereikia visiems iškloti, ką pirko, kiek turi pinigų, nes jie linkę visiems sąžiningai prisipažinti, lyg per išpažintį“, – šypsosi atvejo vadybininkė. Pasak jos, Aleksandras ir Michailas labiausiai nerimauja dėl ateities: kas bus po pusantrų metų, kai baigsis projektas, kaip reikės susimokėti už būstą? Ji pati norėtų, kad vyrai taptų dar savarankiškesni – išmoktų užsirašyti skaitliukų parodymus, sumokėti mokesčius, užsiregistruoti pas gydytoją. Iki projekto pabaigos jiems dar yra laiko daug ko išmokti.

Lrytas.lt ir Institucinės globos pertvarkos projekto inf.

Asmeninio archyvo nuotr.