Erkės įkandimas pakeitė Kęstučio gyvenimą, bet ištiesta pagalbos ranka leido neprarasti savarankiškumo

Ta diena grybauti mėgstančiam Kęstučiui buvo lemtinga. Miške įkando erkė, užkrėtė abiem platinamomis ligomis ir vyras tapo neįgalus. Apleistame tvarte gyvenęs Kęstutis dar labiau palūžo, bet nepasidavė, o dabar kartu su mylimu keturkoju Larsu gyvena apsaugotame būste Vievyje, kur užsiima nuo vaikystės pamėgta veikla – mezgimu.

Prieš tai, kaip LRT radijo laidoje „Geros istorijos“ (vedėjas – Ignas Krupavičius) pasakoja Kęstutis, jo gyvenimas buvo įprastas, jis veikdavo tą patį, ką ir dabar: megzdavo, grybaudavo, uogaudavo. Deja, pastarosios veiklos privertė vyrą stoti akistaton su abiem erkių platinamomis ligomis.

„Buvau miške, grybavau ar uogavau – dabar neatsimenu. Tai buvo rudenį. Galvojau, kad gripas, nes buvo gripo požymiai, temperatūra. Savaitę pagulėjau lovoje, galvojau, praeis. Ir praėjo, bet po trijų dienų vėl smogė. Atsiguliau į ligoninę. Vos spėjau – būčiau pagulėjęs dar dvi dienas, būčiau pakratęs kojas. Ligoninėje gulėjau mėnesį.

Iš pradžių buvo baisu, o paskui pripratau. Susitaikiau ir viskas. Išgaravo tokios mintys. [Po ligos] skauda galvą, neturiu atminties, turiu viską užsirašyti, jei ne, pamirštu. Galvą skauda dažnai, skauda kojas dėl Laimo ligos, stuburą, sunku vaikščioti“, – sako Kęstutis.

Nors vyras iš pažiūros atrodo sveikas, Gytis Baltrūnas, projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ koordinuojantis ekspertas, pažymi, kad po persirgtų ligų Kęstutis liko neįgalus, darbingas tik iš dalies. Jo darbingumas – 45 proc.

„Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, neįgalių žmonių yra 10–15 proc. Tai šiek tiek priklauso nuo visuomenės, šalies išsivystymo. Lietuvoje, pagal išmokų duomenis, galime sakyti, jų yra 8 proc.

Manau, kad dalis žmonių nenustato sau negalios, ypač psichikos, proto neįgalieji, kai ta negalia nematoma. Bijodami stigmos jie ryžtasi gyventi be išmokų, vengia neigiamo visuomenės požiūrio. Tarybiniais laikais vyravęs klinikinis korekcinis požiūrio į negalią modelis iš tikrųjų mūsų neįgaliuosius atskyrė“, – kalba pašnekovas.

Pasak G. Baltrūno, pagagal statistiką bent kas 10-as žmogus kiekvieno aplinkoje turėtų būti neįgalus. Vis dėlto vargu ar kas tarp savo pažįstamų „rastų“ tiek neįgaliųjų.

Bijo, nes nepažįsta

Jeigu ne minėtas projektas, deja, bet galimai Kęstutis dabar gyventų lauke. Prieš tai, kaip pasakoja su juo bendraujanti atvejo vadybininkė, socialinė darbuotoja Jurgita Arlauskienė, vyras glaudėsi apleistoje fermoje, kurioje nebuvo nei elektros, nei šildymo.

„Kadangi glaudžiai bendradarbiaujame su kitais socialiniais darbuotojais, paklausinėjau, ar yra žmonių, kurie galėtų dalyvauti šiame projekte. Vieną dieną paskambino socialinė darbuotoja ir pasakė, kad yra toks žmogus, kuris neturi gyvenamosios vietos, gyvena fermose.

Skambinau vieną kartą – ragelio nekėlė, mat buvo nepažįstamas numeris. Pakalbėjau su kita socialine darbuotoja, jog pakalbėtų su Kęstučiu, kad jis pakeltų ragelį. Šiaip ne taip susisiekiau, pakalbėjome. Jis žiūrėjo labai įtariai. „Štai tau butas – ateik gyventi.“ Aišku, yra tam tikrų įsipareigojimų“, – pasakoja laidos viešnia.

Kęstutis neslepia – sulaukęs skambučio galvojo, kad jam kas nors tiesiog skaudžiai meluoja, nori apgauti. Sako, prisileidžia ne visus, tačiau socialinė darbuotoja per laiką užsitarnavo Kęstučio pasitikėjimą, jiedu susidraugavo.

G. Baltrūnas pataria: jeigu labai nemėgstate, bijote tam tikrų žmonių ar net konkretaus žmogaus, nueikite ir su juo pakalbėkite bet kokia tema, kuria gali rastis bendra kalba. Anot jo, jau bekalbant ar po pokalbio tikrai tą žmogų imsi mėgti labiau.

„Man, ilgai dirbančiam vadovaujantį darbą, tai buvo atradimas. Kaip su nemėgstamais darbuotojais surasti ryšį? Aš pradėjau su jais kalbėtis. Dabar mes bijome pabėgėlių, nes nežinome, kas jie per žmonės. Kol kas nebuvo nė vieno tikro incidento, bet žmonės jau juos ragina prilyginti kriminaliniams nusikaltėliams.

Juk tam turėtų būti kažkoks pagrindas, o tai tik imigrantas, kuris irgi buvo apgautas ir pateko į tą Lietuvą. Sakyti: už tai, kad tu buvai apgautas, mes dabar tave uždarysime į kalėjimą, nežinau, ar teisinga“, – mintimis dalijasi G. Baltrūnas.

Pasak jo, dar prieš kelerius metus toks žmogus kaip Kęstutis, atsidūręs panašioje situacijoje, turėjo dvi galimybes – benamystę arba globos namus. Pradėjus vykdyti institucinės globos pertvarką atsirado apsaugoti būstai – tai alternatyva institucinei globai. Apsaugotame būste žmogus nepraranda savo savarankiškumo. Būtent tokiame būste dabar gyvena laidos herojus. Projekto ekspertas ir socialinė darbuotoja sako, kad nuomojant tokius būstus iš žmonių vis dar susiduriama su baime priimti negalią turinčius žmones.

Kažkada Kęstutis atsisakė vykti į globos namus, nes į juos nepriėmė jo šunelio Larso. Jį vyras augino nuo pat mažumės, jis Kęstučiui – geriausias draugas. Pašnekovas atviras: buvo laikas, kai šiek tiek norėjo patekti į globos namus. Dabar, kai jau kurį laiką jis gyvena savarankiškai, būti globojamas jis jau nebenorėtų.

„Į komforto zoną, kai viskas už tave padaryta, kiekvienas žmogus linkęs nukeliauti. O kodėl reikia galvoti, jeigu galima negalvoti? Bet kada žmogaus prigimtis išsiplėtoja, žmogus pasirodo visu gražumu, tai būtent išėjęs iš tos komforto zonos. Tik taip atsiranda nauja patirtis, nauji požiūriai, supratimas“, – kalba G. Baltrūnas.

Socialinė darbuotoja pasakoja, kad iš pradžių Kęstučiui gyventi savarankiškai buvo sunkoka, reikėjo išmokti tam tikrų dalykų. Iki šiol kas kelis mėnesius kartu išsikeliami tikslai, kuriuos artimiausiu metu reikėtų pasiekti, pavyzdžiui, išmokti tvarkyti kambarius.

„Įgūdžiai taip greitai neįgyjami, bet Kęstutis priima pagalbą, visą laiką išklauso, ką tu sakai, bando daryti. Gal ne visada pavyksta, bet tai žmogus, kuris priima tai, ką tu siūlai. Kartais jam mano pasiūlymai atrodo kvaili, bet su laiku pamato“, – tikina J. Arlauskienė.

Pavyzdžiui, vienas iš Kęstučiui nepatikusių pasiūlymų – pataupyti pinigus. Sako, mieliau už juos ką nors nupirktų augintiniui Larsui ar išleistų siūlams. Vyras mezga nuo vaikystės. Kai vaikystėje berniukai žaidė krepšinį ar futbolą, Kęstutis mezgė.

Paklaustas, ar norėtų kitokio gyvenimo nei dabar, vyras sako, jog norėtų, tačiau kokio, pasakyti negali. Jį nuolat lankanti socialinė darbuotoja pasakoja: kai sykį jam uždavė klausimą, ką jis darytų laimėjęs milijoną, Kęstutis teigė, jog nusipirktų vienkiemį ir gyventų sau su savo geriausiu draugu Larsu.

Visas pokalbis – laidos „Geros istorijos“ įraše.

LRT informacija