GYVENIMO NAMŲ VADOVĖ: METŲ ATSIDAVIMO APDOVANOJIMAS SUTEIKĖ JĖGŲ TĘSTI PRADĖTUS DARBUS
Astą Rekštienė, Gyvenimo namų sutrikusio intelekto žmonėms vadovė, gavo Lietuvos garbės apdovanojimą – Metų atsidavimas. Su Asta ir kalbamės apie tai, ką jai reiškia toks apdovanojimas.
Miela Asta, kovo mėnuo Jums atnešė Lietuvos garbės apdovanojimą. Kas jus pasiūlė nominacijai Metų atsidavimas? Kaip reagavote sužinojusi?
Kas pasiūlė mane apdovanojimui – nežinau iki šiol. Daug minčių sukosi galvoje sužinojus, kad kažkas apie mane pagalvojo kaip vertą tokio titulo. Juolab, tikrai nesitikėjau, kad būsiu apdovanota. Tačiau negaliu nuslėpti džiaugsmo, nes 20 metų dirbu su neįgaliaisiais, 11 metų vadovauju „Gyvenimo namams“, kuriuose gyvena sutrikusio intelekto žmonės.
Ką Jums reiškia toks apdovanojimas?
Smagu, kad pastebėjo mano darbus, įvertino. Man dar viskas labai šviežia, visos emocijos viduje verda. Ir džiaugiuosi, ir jaučiuosi, kad dabar turiu papildomą įpareigojimą, – siekti daugiau, nusimatyti naujus tikslus, nenuleisti rankų.
Ar tai kaip nors pakeis jūsų ateities planus?
Mano ateities planų tai tikrai nepakeis! Aš kaip dirbau, taip ir dirbsiu neįgaliųjų naudai. Nenuleisiu rankų ir ieškosiu veiklos sričių, kurios tiktų žmonėms su intelekto negalia, ieškosiu darbo rinkos, kad neįgalieji, įgavę įgūdžių socialinėse dirbtuvėse, galėtų įsidarbinti kaip bet kuris iš mūsų.
Esate Kėdainiuose įsikūrusių Gyvenimo namų sutrikusio intelekto žmonėms vadovė. Kaip atsiradote šioje srityje?
Kadangi šeimoje gimė sūnus su intelekto negalia, kokiais 1994 metais su juo įstojome į sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją „Kėdainių viltis“. Ši bendrija vienija šeimas, kuriose auga intelekto negalią turintis vaikas.
2001 metais tapau šios bendrijos pirmininke ir iškart pradėjome galvoti apie Gyvenimo namų įkūrimą neįgaliesiems. Pradėjau dirbti socialine darbuotoja Kėdainių bendruomenės socialinio centro dienos užimtumo centre. 2007-2009 teikėme paraišką CPVA ir laimėjome konkursą, prasidėjo statybos ir 2010 m. gegužės 20 d. duris atvėrė Gyvenimo namai.
Esate aktyvi vadovė: dalyvaujate socialinių dirbtuvių paslaugos projekte, anksčiau dalyvavote socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektuose. Taip įrodote, kad žmonės su negalia yra reikalingi, naudingi visuomenės nariai? Ar jūsų tikslas kitas?
Mano tikslas – realiai pavyzdžiais, sėkmės istorijomis parodyti, kad žmonės su intelekto negalia nėra tik pašalpų gavėjai. Jie yra aktyvūs mūsų bendruomenės nariai! Stengiamės kalbėti apie savo įstaigą, nesėdime užsidarę, o dalyvaujame parodose, mugėse, turime stiprią žaidimo bočia komandą, dalyvaujame varžybose. Žmonės su negalia savo rankomis sukurtais darbais įrodo, kad geba būti naudingi ir reikalingi. Nemanau, kad jų darbus perka tik iš gailesčio. Priešingai – šie darbai labai kokybiški, pagaminti kruopščiai ir su meile, yra itin paklausūs.
Kasdien esate tarp žmonių, turinčių intelekto negalią. Kokie jie?
Jie skirtingi ir kartu – panašūs. Jie nuostabūs, turintys savo nuomonę, charakterį, trokštantys būti pastebėti, norintys bendrauti, geri, šaunūs, turintys gerą humoro jausmą, kalbantys tiesą, darbštūs, atliekantys darbą iki galo. Galėčiau vardinti be galo! Aišku, jiems, kaip ir mums, kartais „išdygsta“ ragai, bet gebam susitarti ir sutarti. Jie nori būti matomi ir įvertinti.
Kaip manote, kodėl dalis visuomenės vis dar aplenkia, lyg bijo „kitokių“ žmonių?
Nežinau, gal dar iš sovietmečio likusios nuostatos, kad neįgaliųjų mūsų visuomenėje nebuvo ir nėra. O jeigu ir buvo, tai buvo uždaryti psichoneurologijos pensionatuose. Esu tikra – šių dienų jaunimas kitaip galvoja. Ir tai be galo džiugina!
Aš manau, kad reikia rašyti daugiau straipsnių apie neįgaliuosius, organizuoti renginius kartu su sveikųjų visuomene, kad keistųsi mūsų visuomenės požiūris į žmones su negalia. Bet tai ilgas ir sunkus darbas. Patikėkite, neįgalieji tokie patys mūsų visuomenės nariai kaip ir mes, sveikieji.
Institucinės globos pertvarkos inf.
Nuotrauka – A. Rekštienės archyvo