Institucinės globos pertvarka: žmonėms su negalia turi būti teikiamos tokios paslaugos, kokių jiems reikia

Lietuvoje šiuo metu vyksta institucinės globos pertvarka, skirta intelekto negalią turinčių žmonių integracijai į visuomenę. Jos tikslas – kad dideli globos namai, kuriuose gyvena neįgalieji, būtų pertvarkyti į mažesnius, žmonėms su negalia būtų teikiamos tokios individualios pasaugos, kokių jiems reikia, o savarankiškesni žmonės turėtų galimybę ugdyti įgūdžius, rūpintis savimi, dirbti.

Kviečiame skaityti „Lietuvos radijo“ interviu su Institucinės globos pertvarkos projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ koordinuojančiu ekspertu Gyčiu Baltrūnu ir žurnaliste Aukse Kontrimiene.

Žydrė Giedrimaitė. Gyti, kaip vertinate draugystę su iniciatyva „Draugystė veža“?

Gytis Baltrūnas. Tikrai gerai, nes šiandieninėje situacijoje Lietuvoje mes turim visus mechanizmus pertvarkai pradėti  ir net įgyvendinti, išskyrus visuomenės pasirengimą. Šitų žmonių, kurie turi vadinamąją psichosocialinę ir intelekto negalią, yra pakankamai daug, tačiau jie buvo nuo mūsų giliai paslėpti dideliuose socialinės globos namuose., toli nuo miestų miestelių ar net kelių, nematomi.

Mano kolegos iš Vakarų šalių – Belgijos, Olandijos, visada atvykę į Lietuvą klausdavo: „O kur jūsų neįgalieji?“Nes mūsų prekybos centruose, aikštėse ir kitur labai retai sutiksi netgi žmogų, turintį fizinę negalią, o žmogaus, turinčio intelekto negalią, kuri kartais matosi iš veido, nesutiksi net kartą per metus.

Taigi, labai svarbu paruošti visuomenę, parodyti žmonėms, kad žmonės su intelekto negalia tikrai nėra neprognozuojami, puolantys ir prie jų būti nėra nesaugu.

Iš tikrųjų šalia jų yra daug saugiau negu šalia jūsų kaimyno, nes jeigu žiūrėtume procentinę nusikalstamumo išraišką, tai tiek psichosocialinę, tiek intelekto negalią turintys žmonės nusikalsta mažiau.

Tikriausiai turite pažįstamų, kurie buvo apiplėšti, kas nors iš jų buvo pavogta, bet turbūt neturėsime nė vieno pažįstamo, kurį kaip nors nuskriaudė intelekto negalią turintis asmuo. Šitie žmonės tikrai nekelia grėsmės, tačiau kadangi bendruomenė jų nematė, apie juos girdėjo tik iš žiniasklaidos, ir girdėjo nebūtinai tiesą, įžvelgia grėsmę jų buvime šalia.

Taigi, bendradarbiavimas su projektu „Draugystė veža“ yra labai geras instrumentas tuos žmones priartinti prie bendruomenės.

Žydrė. Gyti, pasakojate taip, lyg pats jau seniai gilinatės į šią temą. Kaip ir kodėl, kokiomis aplinkybėmis pradėjote dirbti šioje srityje?

Gytis. Galima pradėti labai nuo toli. Dar būdamas 16–17 metų paauglys aš jau dirbau socialinį darbą, tuo metu pradėjom dirbti su gatvės vaikais. Tai buvo 1995–1996 metai, Lietuvoje nebuvo nei tarnybų, nei priemonių. Mes vaikus susirinkdavom tiesiog stotyje, iš šiukšlynų, veždavomės juos į stovyklą Inkūnuose, kur juos išskalbdavom, nuprausdavom, pamaitindavom…

Tada gal ir atsirado noras dirbti socialinį darbą, nes mačiau vakarietišką modelį. Vienas iš jų buvo toks: išėjęs į atsargą karininkas su dviem sunkiai auklėjamais (teistais) jaunuoliais, iš Vokietijos atvykdavo į Lietuvą. Vienais metais tie jaunuoliai statė prausyklą, kitais metais dažė viduryje miškų esančią bažnyčią Inkūnuose.

Įstojau į Vilniaus universitetą, baigiau ir dar kurį laiką dirbau su tais nusikalsti linkusiais vaikais, bet valstybei visgi neprireikė tokios veiklos, kuri būtų specialiųjų vaikų auklėjimo namų, kurie dabar vadinami socializacijos centrais, alternatyva.

Jau beveik buvau nusprendęs grįžti į Vilnių iš Anykščių rajono, kur gyvenome, bet gavau pasiūlymą dirbti Aknystos socialinės globos namuose, kur gyvena suaugę žmonės, turintys intelekto arba psichosocialinę negalią. Ten dirbau 11 metų.

Tai ir buvo pažintis su šia sritimi iš labai arti. Neslėpsiu, pirmas vaizdas buvo iš tikrųjų baisus. Beje, radau ten gyvenančią savo mamos (profesorės)  dėstytoją, kuri turėjo išsaugojusi visiškai blaivų protą. Dirbdamas įsitraukiau į projektus, vienas iš jų buvo EQUAL projektas, skirtas žmonėms, turintiems psichikos ir proto neįgalią, įdarbinti. Projekte dirbome kartu su olandais ir prancūzais, ir tada apie pertvarką supratau labai giliai. Kai viena mūsų projekto dalis nepavyko, nepastatėm vadinamosios mezgyklos, tiksliau, negavome mezgimo įrangos, nes projektas ėjo į pabaigą, buvo likę keli mėnesiai, ir agentūra nusprendė pinigų neskirti. Tada paprašiau, kad už tuos pinigus leistų bent dalį žmonių išsiųsti pamatyti, kas dedasi Olandijoje. Grįžo tie darbuotojai, ir niekas nesidalija, sako, kad ten gerai, gražu, bet apie visa kita – tyla. Šiaip ne taip susisodinęs juos kambaryje prie kavos klausiau, kas ten buvo. Viena darbuotoja papasakojo, kad trečią dieną įsidrąsinusi, nes nelabai mokėjo angliškai, juos lydinčių žmonių paklausė – o kur jūsų neįgalieji? Tada tie, kurie juos vedžiojo po visą Olandiją, po ligonines, po apsaugotą būstą, sako: „Mes – tie neįgalieji“. Ir iki šiol pagrindinė mano vizija yra tokia – kad būtų taip, jog tų žmonių iš pažiūros nebūtų galima atskirti iš visų likusių.

Žydrė. Aukse, dalyvavai visuose turo „Stiprybė tavyje“ renginiuose, gilinaisi į institucinės globos pertvarkos plonybes, bet, svarbiausia, matei, kaip keitėsi psichosocialinę ar intelekto negalią turintys dalyviai. Kas labiausiai įstrigo?

Auksė. Mane, ko gero, labiausiai sukrėtė pasakojimas Rokiškyje apie bendruomenės priešinimąsi grupinio gyvenimo namų statybai. Skemų globos namai yra įkūrę vienus grupinio gyvenimo namus, kur žmonės gyvena sėkmingai, jų kaimynai yra pagyvenę žmonės, jie ten vaikšto vieni pas kitus su pyragais, dovanų jiems atneša žoliapjovę. Jie bandė statyti dar vienus, ir sukilo kaimynai, jauna bendruomenė, o jų argumentai buvo pritrenkiantys – kad jų būstai nuvertės. Mane tai taip sukrėtė, ir aš viso projekto metu stengiausi parodyti mūsų žmones, kurie, nors turi negalių, kurie, kaip globėja Snieguolė sako apie vieną iš mergaičių, yra šešerių metų vaiko intelekto, nemoka skaityti, nemoka rašyti, bet yra tokie šviesūs, kaip moka mylėti! Tos mergaitės bet kada gali prieiti, apsikabinti, jos nemoka skaityti, rašyti, bet visos turi feisbuko profilius, jos geba emocijas parodyti visokiais paveikslėliais, patiktukais, jos nori gyventi taip, kaip visi, jos kepa pyragus, prižiūri namus, jos tvarkosi ir svajonės jų tokios paprastos, gražios.

Viena iš jų pasakojo, kad dirba socialinėse dirbtuvėse, gauna mažytę stipendiją, ir taupo pinigus, nes nori nusipirkti treningą. O ką, argi mūsų paaugliai ne apie tą patį svajoja? Kita mergaitė svajoja nusipirkti planšetę, nes, sako, dėl kovido bus nuotolinis mokymasis, ji negalės mokytis. Mano tikslas buvo parodyti, kokie gražūs tie žmonės. Kiekviename mieste, kur buvome, kur jau įžengusi pertvarka ir kur dar neįžengusi, visur radome tokių pavyzdžių, ir mūsų „Draugystė veža“ bendruomenės žmonės ir renginio svečiai turėjo ką gražaus papasakoti. Ir man nuoširdžiai gaila tų jaunų rokiškėnų, kurie baiminasi, kad šalia jų gyvens mergaitė, kuri keps pyragus ar vaikinas, kuris tvarkys šiltnamį, o jų būstai nuvertės. Tai –  visiškai absurdas, reikia, kad greičiau visuomenės nuomonė pasikeistų.

Gyti, kodėl visuomenė priešinasi?

Gytis. Aš truputėlį patikslinsiu. Nežinau, ar taip iš tikrųjų priešinasi, ar tiesiog turime tokias aktyvumo bangas…

Patikslinsiu, kad visa  suaugusiems neįgaliesiems skirti globos namai po pertvarkos turi būti suskaidyti į keturias paslaugas. Turėtų likti socialinė globa ir slauga, kur ir būtų slaugomi žmonės, dažniausiai vyresnio amžiaus. Tai, apie ką kalbėjo Auksė, yra grupinio gyvenimo namai, vienintelė leidžiama globos namų forma, iki dešimt neįgaliųjų, gyvens ne specialiai pritaikytuose, o paprastuose gyvenamuose namuose. Savarankiško gyvenimo namai ir apsaugotas būstas – tai jau priežiūros paslaugos, be visą parą dirbančio personalo. Savarankiško gyvenimo namai skirti asmenims, kuriems reikia tik paraginimo. Grupinio gyvenimo namuose gyvenantiems reikia padėti kažką darant kartu, pavyzdžiui, reikia kartu sutarkuoti morką ar ką nors supjaustyti. Savarankiško gyvenimo namuose užtenka paraginti, o apsaugotame būste – užtenka priminti. Tai čia yra pati pertvarkos esmė.

Beje, Rokiškyje vienas iš ten statomų grupinio gyvenimo namų kaimynų puolė priešintis ir įdėjo skelbimą, kad parduoda savo namą, nes… nuvertės. Tą pačią ar kitą dieną jam paskambino pirkėjas, kuris norėjo tą namą iš jo pirkti. Tada jis atjungė telefoną, pradėjo slapstytis, nes namo parduoti iš tiesų nenorėjo.

Manau, kad didesnė dalis visuomenės tikriausiai nebijo žmonių su negalia. O tie, kurie bijo, dėl to nekalti, nes apie žmones su negalia girdėjo tik iš žiniasklaidos, kurioje, ypač komercinėje, šie pateikiami kaip neprognozuojami, negalintys atsakyti už savo veiksmus, todėl juos ir reikia laikyti uždarytus.

Žydrė. Noriu klausti abiejų – gal ne taip ir ne tą kalbame apie vykstančią pertvarką?

Auksė. Kaip žiniasklaidos atstovė, žurnalistė, turėčiau prisiimti bendrą kaltę dėl visuomenėje egzistuojančių stigmų. Juk pasižiūrėjus į populiarių portalų antraštes, jeigu, sakykim, kas nors susiję su negalia, tai būtinai tas bus pabrėžiama. Tebėra tas skirstymas – sveikieji ir neįgalieji. Manau, žiniasklaidai reikėtų mokymų, kad turėtų apie tai supratimą. Dar vienas dalykas, kuris mane sužavėjo dalyvaujant projekte „Draugystė veža“, kad parašius pirmą scenarijų, gavau pastabą, kad neturi būti jokių sveikųjų ir neįgaliųjų. Dažnai būdavo taip, kad tie sveikieji jautėsi blogiau negu energingos turo lektorės, kurios keliauja po Indiją nematydamos ar judėdamos rateliuose. Taigi, pačiai žiniasklaidai trūksta supratimo, o žiniasklaida formuoja visuomenės nuomonę. Tai turi keistis…

Žydrė. Tai dar bus tokių, kurie užsinorės parduoti savo namus, ar ne, Gyti?

Gytis. Nesureikšminčiau žiniasklaidos vaidmens, nes kai Anykščių rajone dirbau su nusikalsti linkusiais nepilnamečiais, studijuodamas magistrantūroje Vilniaus universitete, tyriau dviejų kaimų bendruomenių viešąją opiniją arba nuostatas apie tą reabilitacijos centrą, kur gyveno ar stovyklaudavo tie nusikalsti linkę nepilnamečiai. Beje, vos ne pati pavojingiausia visuomenės grupė.

Tyriau kaimą, kur buvo tas reabilitacijos centras, o kitas buvo kitoje rajono pusėje, – nutolęs nuo rajono centro, turėjo panašų gyventojų skaičių, vieną parduotuvę. Tai bendruomenės, kur tie paaugliai gyveno  nuomonė, jų atžvilgiu, buvo kelis kartus pozityvesnė!

Taigi, kol žmonės su negalia neatsiras tarp mūsų, kol kiekvienas asmeniškai nepatirsime jų apsikabinimo, pasisveikinimo, tol ta nuomonė ir nesikeis. O kai tai įvyks, manau, visi supras, kad žmonės su negalia ne nuskurdina, o praturtina visuomenę, bendruomenę, vaikus ir suaugusiuosius.

Iš tiesų šitie procesai yra labai pajudėję į priekį. Dar prieš šitą projektą dirbau institucinės globos pertvarkos regioniniu ekspertu Utenos ir Panevėžio regionuose. Sekiau Biržuose kilusį skandalą, kai bendruomenė atsisakė, kad jų gatvėje būtų pastatyti bendruomeniniai vaikų  globos namai. Pasirodo, kitą savaitę į savivaldybę iš tos pačios gatvės atėjo žmonės ir sako: „Statykit šalia mūsų, nes mums gėda už tuos žmones“. Ir tokių atsirado ne vienas. Dar noriu pasakyti, kad pasipriešinimas grupinio gyvenimo namų ir socialinių dirbtuvių steigimui, kuriuose turi gyventi ir dirbti psichosocialinę ar intelekto negalią turintys žmonės, dar kartą paaštrėjo dėl to, kad visai neseniai buvo rinkimai, ir kai kurie kandidatai tuo naudojosi kaip rinkimine preke „gindami“ bendruomenę nuo neįgaliųjų.

Auksė. Noriu sureaguoti. Gytis pasakė labai gerą pavyzdį. Vieni kaimynai nenori, kad statytų, žiniasklaida išpučia skandalą, kiti kaimynai ateina į savivaldybę ir sako, kad namus statytų šalia jų, bet informacijos apie tai nėra. Žiniasklaida visada pasigriebs skandalą, visada pasakys, kad žmonės sukilo, kad nesutinka, bet kad problema sprendžiasi, apie tai informacijos paprastai nebūna.

Gytis. Aš dar pridursiu. Pirmasis skandalas kilo Anykščiuose. Beje, jis liko tik regioninėje žiniasklaidoje. Buvo priešinamasi bendruomeninių vaikų namų statybai gyvenamajame rajone. Bendruomenė labai piktinosi, kodėl stato šalia jų, aišku, jie visi bandė prisidengti, kad gina vaikus, kad, neva, per mažas kiemas, per mažas namas, per aukšti laiptai…

Po kurio laiko dariau patikrą tuose namuose. Kieme radau kelis vaikus ne iš globos namų. Pasirodo, tai vaikai iš kaimynystės, vieno iš to pasipriešinimo aktyvistų. Nuėjau pas jį paklausti, kaip jis jaučiasi, ar viskas gerai. Jis pasakė, kad jam dabar patinka, kad tie namai ten yra. Paklausiau, ar galėčiau jo telefono numerį duoti žurnalistui, kuris parašytų apie tai pozityvų straipsnį, tai jis sutiko ir davė savo mobiliojo telefono numerį, bet, deja, neatsirado žurnalistų, kurie norėtų apie tai parašyti.

Žydrė. O ar nėra numatyta lėšų viešinti pertvarką, ar numatyti viešinimo veiksmai?

Gytis. Taip, apskritai pertvarka susideda iš daug dalių. Pirmoji buvo vaikų namų pertvarkos dalis, vyko pasiruošimas, buvo sukurta tikrai daug filmukų, klipukų. Deja, aš linkęs abejoti jų efektyvumu, nes tie plakatai, filmukai vis tiek nepriartina ir nesukuria to asmeninio kontakto. O žiniasklaidos nedomina tas pozityvas, nedomina tas pasikeitęs kaimynas.

Žydrė. Tai gal vis tik reikia daryti mokymus žiniasklaidai ar keisti formas, ką mes ir mėginame daryti projekto „Draugystė veža“ rėmuose.

Gytis. Tikrai turi vykti ir mokymai, ir turi būti keičiamos formos, bet, aišku, kol šita visuomenės grupė mitologizuota, kol jų nėra tarp mūsų, apie ją gali pateikti ką tik nori, vis tiek jos nėra.

Kai šie žmonės bus tarp mūsų, mes pamatysim, kokie jie nepavojingi ir neagresyvūs, tai tik tas matymas pakeis giliai įsišaknijusias nuostatas. Visuomenės nuostatos ne visada yra sąmoningos, – dažnai tai yra gynybinis mechanizmas. Šiaip, jeigu žiūrėtume per visą žmonijos istoriją, matytume, kad tas mechanizmas kažkada saugodavo nuo priešų. Per kelias kartas tų žmonių nebuvimas irgi suformavo nuostatą, kad reikia gintis. Aišku, dar prisidėjo visuomenės nuomonės formavimas ir žiniasklaidos įtaka, kad čia jau yra pavojus, to pavojaus reikia saugotis, tai tas pavojaus pakeitimas buvimu šalia duotų didžiausią efektą.

Auksė. Gyti, kad nebūtų užburto rato, vis tiek reikėtų pradėti nuo mokymų žiniasklaidos atstovams. Tai galėtų būti ir vaizdingos interaktyvios paskaitos, bet dar efektyviau būtų ekskursijos, nes kiek matėm tų žmonių, kurie, kaip Snieguolės mergaitės, pyragus kepa, šiltnamius augina, burokėlius marinuoja ir t. t. arba, pavyzdžiui, dailininkas Tauragėje, kuris tapo nuostabius paveikslus, gyvendamas grupinio gyvenimo namuose. Jei jie pabendrautų, nustebtų, nes jei žmonės ko negaili, tai negaili meilės, jie nebijo kontakto, apsikabina, prisiglaudžia, sako gerus žodžius. Tada užsimegztų emociniai ryšiai. Sakoma, kad žurnalistai ciniški, bet, manau, pateikimas tų žmonių, esančių šalia mūsų, kaip šiltų, mielų, jaukių ir visiškai nelinkusių nusikalsti, būtų patys efektyviausi dalykai bandant keisti visuomenės nuomonę.

Gytis. Visiškai sutinku ir pritariu, kad labai padėtų prisilietimai. Bet tiek mažieji vaikų globos namai, tiek grupinio gyvenimo namai jau pavargo nuo ekskursijų, todėl tai daryti reikėtų labai dozuotai. Pirmajame etape buvo numatyta daug viešinimo, man teko dirbti su labai gabiais žurnalistais, iš tikrųjų išėjo labai gražių straipsnių, deja, jų skaitomumas yra labai nedidelis. Čia, beje, diskusija turėtų vykti ne apie pačią žiniasklaidą, o apie tą, kuris ją vartoja.

Žydrė. Ir vis tiek mes, žiniasklaidos atstovai, turim ieškoti įdomesnių formų ir, ko gero, patys eiti pas mūsų vartotojus, ką ir bandom daryti turo metu. Ir noriu dar Gyčio klausti, kuo skiriasi psichosocialinė ir intelekto negalia?

Gytis. Intelekto negalia, anksčiau vadinta proto negalia, dažniausiai sukelta chromosomų pakitimų, t. y. žmogui augant jo intelektas nustoja augti,  ir lieka visą, gyvenimą, kaip šešerių ar penkerių metų vaiko, kartais negalia matosi šitų žmonių veide. Labai dažnai jie nemoka skaityti ir rašyti, nesuvokia pinigų vertės.

Psichosocialinė arba psichikos negalia yra visai kitokia. Ją turi chroniškomis psichikos ligomis sergantys žmonės. Jų yra visokių, tarp jų yra ir profesorių, ir gydytojų, ir Seimo narių, ir tikrai visuomenėje garsių žmonių. Pertvarkoje dalyvauja abi įvardytos grupės.

Parengta remiantis „Lietuvos radijo“ laida

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin
Prisijungti Registruotis
Bendruomeninių paslaugų žemėlapis
Renginių kalendorius
2021 sausio
PrATKPnŠS
     1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31
« Gru   Vas »
MOKOMASIS FILMAS BENDRUOMENINIŲ VAIKŲ GLOBOS NAMŲ PASLAUGOS TEIKIMO VAIKAMS, TURINTIEMS AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMĄ
Sekite mūsų naujienas
Mūsų leidiniai
Programos partneriai
Institucinės globos pertvarkos parntneriai