Jeigu uždarysime neįgaliuosius į burbulą, jie nepažins pasaulio, o mes nepažinsime jų

Gedas Malinauskas – „Arkos“ bendruomenės vadovas. Jis pasakoja, kad su šios bendruomenės nariais, kuriuos jis vadina bičiuliais, ir per karantiną patiria džiugių akimirkų. Visi kartu vis labiau įgunda naudotis technologijomis, kasdien per internetą susijungia bendrai maldai ir gyvena gyvų susitikimų ilgesiu.

„Arkos“ bendruomenės vadovas Gedas Malinauskas su bičiuliais.
G. Malinausko asmeninio archyvo nuotr.

Draugystė svarbiausia

G. Malinauskas neslepia – techniniai mokslai, kuriuos kadaise studijavo, jį dusino, vaikinas išgyveno gilią dvasinę krizę: „Aš manau, kad Dievas kalba mums per kitus žmones, aš gavau ženklą savanorystei.“

Savanorystė keitė Gedo supratimą apie pasaulį. Eidamas į „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenę jis buvo įsitikinęs, kad yra stiprus, galės silpnesniems padėti. Tačiau čia jo laukė visai kitokie iššūkiai. „Vos įėjau į patalpas, Audriukas, turintis Dauno sindromą, mane tuojau pat stipriai apkabino. Jo apkabinimas, noras bendrauti tarsi manęs klausė: „Ar tu būsi mano draugu?“ Draugystė jiems buvo svarbesnė už fizinę pagalbą. Tad Gedas ne tik tapo bičiuliu, pagalbininku, jam pačiam buvo gera su šiais ypatingais žmonėmis. „Pajutau, kad sužysta širdis, kai pasijuntu reikalingas“, – prisipažįsta jis ir priduria jau žinojęs, kad į techninius mokslus nebegrįš – ners į socialinio darbo studijas.

Nematomi angelai

„Dievas išgirdo mano norą artimiau pažinti intelekto negalią turinčius žmones ir atsiradus galimybei išvažiavau į Škotijos šiaurę, į ten veikiančią nedidelę bendruomenę“, – pasakoja Gedas. Iš pradžių savanoriui svetimšaliui nebuvo lengva. Buvo ir tokių bičiulių, kurie žinoma pirštų kombinacija parodė: „Važiuok, iš kur atvažiavęs…“ Kitas su juo išvis nekalbėjo. O štai Džastinas, kurio jau nebėra, savanorį neprastai pradžiugino. Pasikvietęs Gedą į kiemą, jis rodydavo savo įsivaizduojamus angelus, sėdinčius ant šakos, ir tikindavo, kad angelai Gedui nori pasakyti, jog jis nuostabus. Tokiais momentais vyras pasijusdavo labai laimingas.

Bendruomenėje visi gyveno įprastą gyvenimą. Bičiuliai su Gedu darbuodavosi darže, dirbtuvėlėse, gamindavosi maistą.

Namuose būti liūdna

Po metų grįžęs į Lietuvą Gedas baigė socialinio darbo studijas, sukūrė šeimą, įstojo į doktorantūrą. Tačiau vyro širdyje kirbėjo noras nuveikti dar ką nors gero, kilnaus. „Žmogaus prigimtyje užkoduota, kad turi daryti gera. Bet jeigu sąžinę nuslopini, orientuojiesi tik į save, tai tas prigimtinis troškimas kaip­mat priblėsta“, – sako Gedas.

Jis bendravo su viena šeima, kurioje gyveno intelekto negalią turinti Asta. Mergina nesiskundė gyvenimu, važiuodavo su savo mama apsipirkti. Jiedvi gerai sutarė, kartą per mėnesį ateidavo į „Tikėjimo ir šviesos“ susibūrimus, tačiau Gedas matė: Astai norisi daugiau bendravimo, dažnesnio išėjimo į žmones.

Per vienas rekolekcijas jis išgirdo kvietimą vėl prisiminti savanorystę, skirti jai nors dvi valandas per savaitę. „Mintyse ginčijausi su Dievuliu. Juk man doktorantūra, šeima, darbas“, – prisipažįsta vyras. Tačiau Astai ir kitiems intelekto negalią turintiems žmonėms reikėjo padėti išeiti iš namų. Kai mintis jau visiškai nebedavė ramybės, Gedas, nuėjęs pas tuometį arkivyskupą Sigitą Tamkevičių palaiminimo, išgirdo: „Iniciatyva graži, patalpas duosime, bet dažnai būna, kad žmonės savanoriauja kurį laiką ir pasitraukia.“ Arkivyskupas pasiūlė dar gerai pagalvoti. Gedas neslepia, kad jis tada mąstė apie darbą universitete ir neketino visiškai atsiduoti bendruomenei. Teko rinktis. Tuomet gavo vyskupo palaiminimą.

Aš esu reikalingas

„Mus visus nešė geroji dvasia“, – apie bendruomenės kūrimą pasakoja Gedas. Iš pradžių susitikdavo kartą per savaitę. Drauge melsdavosi, valgydavo, dirbdavo. Vakare bičiuliai važiuodavo namo. Savanoriauti ateidavo nemažai jaunimo, nauja bendrystė patenkino jų egzistencinį troškimą jaustis reikalingiems. Bičiuliai namuose buvo įpratę prie savų taisyklių, o čia reikėjo perlipti per save, todėl kildavo konfliktų. Tai buvo ir džiugesys, ir daug nerimo.

Kiekvienas savaip jaukinosi naują vietą. Renatas labai bijojo ateiti. Bet po pusmečio nuostabiai atsiskleidė, tapo aktyvus, o Kęstutis pusmetį pratylėjo. Kai visi išsiruošė į piligriminį žygį, einat keliu Gedas jį pasivijo ir pradėjo kalbinti. Kęstutis ir vėl tylėjo. Gedas nusiminė, kad jo taip ir neprakalbins, bet staiga įvyko stebuklas: apsidairęs, kad nėra šalia žmonių, Kęstutis prabilo ir ėmė nesustodamas pasakoti. Vadovas net apstulbo. „Supratau, kad jam sunku, kai aplinkui daug žmonių, kad kalbėtis su juo reikia vienumoje“, – prisimena jis.

Apie „Arkos“ bendruomenės kūrimą dar nemąstė, nes savanoriai ateidavo ir išeidavo, o ir Gedas augino šeimą. „2012 metais pasivadinome asociacija „Šviesos dirbtuvėlės“, – pasakoja jis. Išgirdęs, kad kuriasi naujo tipo „Arkos“ bendruomenės ir pradeda nuo dirbtuvėlių, Gedas sukluso. Jis suvokė, kad „Arkos“ bendruomenė – labai didelis įsipareigojimas. Teko apsispręsti, o paskui atsirado namai Sargėnuose (Kaune), kuriuos senutės atidavė jėzuitams. „Mums tiko, kad namas paprastas, šalia kaimynai. Įsirengėme rimtas dirbtuves“, – pasakoja Gedas. Bičiuliai šiame name apsigyveno 2018 metais. Tuomet, kai vienos merginos globėja smarkiai pasiligojo ir nebegalėjo jai padėti. Savivaldybė merginą ruošėsi apgyvendinti didžiuliuose globos namuose kitame rajone. Gedas negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jų bendruomenės narę išveš. Juk jie turi namą! Merginai pažadėjo padėti viena savanorė.

Augo drauge su bičiuliais

Gedas sako, kad yra laimingas dirbdamas šį darbą, o ir žmona Gintarė jį labai palaiko. Jo vaikai drauge važiuodavo į stovyklas, bičiuliai lankosi vyro namuose. „Jeigu uždarysime bičiulius į burbulą, jie nepažins pasaulio, o ir mes jų nepažinsime, – aiškina vyras. – Bičiuliai mane sugrąžina prie pačių svarbiausių vertybių: atvirumo, nuoširdumo, tikrumo. Jie niekada neapsimetinėja, nesistengia būti tuo, kuo negali.“

G. Malinausko įsitikinimu, didžiausia bendruomenės paslaptis – bendrystė. Čia intelekto negalią turintys žmones nesijaučia kitokie, išskirtiniai. „Juk visi mes trokštame pagarbos, oraus žvilgsnio. Pagarba visiems padeda atsiskleisti“, – įsitikinęs „Arkos“ bendruomenės vadovas.

Straipsnio autorė Eglė Kulvietienė (laikraštis „Bičiulystė“)

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin
Prisijungti Registruotis
Bendruomeninių paslaugų žemėlapis
Renginių kalendorius
2021 gegužės
PrATKPnŠS
      1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31       
« Bal   Bir »
MOKOMASIS FILMAS BENDRUOMENINIŲ VAIKŲ GLOBOS NAMŲ PASLAUGOS TEIKIMO VAIKAMS, TURINTIEMS AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMĄ
Sekite mūsų naujienas
Mūsų leidiniai
Programos partneriai
Institucinės globos pertvarkos parntneriai