Kaip kinta bendruomenės, kai į jas grįžta žmonės su negalia?

Globos paslaugos kinta – iš teikiamų institucijose jos keičiamos į teikiamas bendruomenėje. Kaip dėl to keičiasi į bendruomenę grįžtančių intelekto ar psichosocialinę negalią turinčių žmonių gyvenimas, kas vyksta ir keičiasi juos priimančiose bendruomenėse? Šiomis temomis domisi Vilniaus universiteto Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedros mokslininkės, vykdančios tyrimą „Žmonės ir vietos: bendruomenių gerovės transformacijos globos paslaugų deinstitucionalizacijos procese“.

Pirmuosius duomenis ir įžvalgas tyrėjos pristatė sausio 28 d. per nuotolį vykusiame seminare.

Lietuvos mokslo tarybos remiamą projektą atlieka VU mokslininkės dr. Eglė Šumskienė, dr. Violeta Gevorgianienė, dr. Jurga Mataitytė Diržienė ir doktorantė Rasa Genienė. Praėjusią vasarą mokslininkės lankėsi 4-iose Lietuvos savivaldybėse – Kelmėje, Tauragėje, Panevėžyje ir Marijampolėje, apklausė 35 grupinių namų ir 24 vietos bendruomenių gyventojus, sudarė ekologinius žemėlapius, kurie leido identifikuoti jų lankomas vietas, jose užmezgamus kontaktus, patiriamas emocijas.

Tyrėjų dar laukia didelis darbas apibendrinant visus surinktus duomenis, bet jau dabar jos kelia klausimus: kur susikerta negalią turinčių žmonių ir vietinių gyventojų keliai, kaip kurti ir vienus, ir kitus praturtinančius santykius?

Gyvenam kaip visi žmonės

Tyrimo pristatyme savo patirtimi dalijosi keletas tyrime dalyvavusių grupinio gyvenimo namų gyventojų, apsaugoto būsto paslaugą gaunančių žmonių.  

Panevėžietis Mindaugas į grupinio gyvenimo namus persikėlė prieš metus. Vyras džiaugiasi gyvenimo pokyčiais, galimybe pačiam spręsti, ką daryti, o labiausiai – galimybe dirbti. Tiesa, dėl karantino kol kas dirba tik 1 val. per dieną, nors norėtų dirbti daugiau. „Darbas man buvo būtinas, – sako Mindaugas. – Būdamas naudingas visuomenei jaučiuosi visavertiškesnis, pagerėjo nuotaika, tapau savarankiškesnis.“ Pasak Mindaugo, jam dabar nieko netrūksta, tik pasigenda žmogiškumo, kaimyniškų santykių, didesnio dėmesio.

Tauragiškiai Edvardas ir Žaneta kurį laiką gyveno grupinio gyvenimo namuose, o nuo liepos mėn. naudojasi apsaugoto būsto paslauga. Žaneta tikina, kad dabar jaučiasi žymiai savarankiškesnė, namie gamina maistą, be palydos lankosi medicinos įstaigose. „Nebereikia, kad kas nors lydėtų kaip mažą vaiką, baksnotų – tą ar tą pasidaryk. Bute gyvenu kaip visi žmonės“, – sako Žaneta. Ji apgailestauja, kad karantinas neleido iš arčiau susipažinti su kaimynais: „Gyvenam penkiaaukštyje, su kaimynais pasilabinam, bet bendravimo kol kas nėra.“

Edvardas pasakoja, kad iš globos įstaigos persikėlus į grupinio gyvenimo namus patyrė kultūrinį šoką: „Mūsų socialinė įstaiga, kaip ir visos panašios įstaigos, buvo už miesto, viskas virė savose sultyse, visos šventės, darbai vyko mažame suspaustame rutulyje. Kai išeini už tų durų, tavo laukas prasiplečia, nes kaimą gali apžvelgti vienu žvilgsniu, o miesto laukas visai kitoks. Viskas turėjo nusistovėti, kad būtų įmanoma pradėti veikti. Tai daugiau vidiniai pasikeitimai, o ne išoriniai.“

Edvardui nustatytas 35 proc. darbingumas, bet jis turi daug talentų – dainuoja, tapo, moko vaikus piešti, savanoriauja. Vis dėlto ir jis ieškodamas darbo susidūrė su diskriminaciniu požiūriu: darbdaviai, išgirdę, kad jis turi psichikos negalią, dažnai išsigąsta ir atsisveikina pažadėję paskambinti. „Norėčiau, kad visuomenė mane pažintų ir pripažintų tokį, koks esu“, – viliasi Edvardas.

Iš kur atsiranda bendruomenių priešiškumas?

Tyrimo pristatyme dalyvavusi Adakavo socialinės globos namų direktorė Kristina Aniulienė prisipažįsta, kad prieš 8-erius metus pradėjusi vadovauti globos namams suprato, kad tokios įstaigos žalingos, nes čia nuasmeninami žmonės, jų galimybės. Todėl žinią apie pertvarką ji sutiko labai džiugiai. „Jau turim vienus veikiančius grupinio gyvenimo namus, kituose kuriamės. 20 mūsų gyventojų jau gyvena kitoje aplinkoje ir neša žinią, kad jie – tokie pat bendruomenės nariai“, – sako direktorė. Šiuo metu jos vadovaujama įstaiga bando ir apsaugoto būsto paslaugą – trijuose išnuomotuose butuose jau gyvena 7 žmonės.

K. Aniulienės teigimu, norint mažinti bendruomenių nepasitenkinimą ir pasipriešinimą būtina artimai bendrauti su savivaldybėmis, bendrauti, kalbėti su bendruomenėmis. Direktorė pastebėjo, kad nemažai pačių globos įstaigų darbuotojų turi stereotipų, perdėtų baimių, nepasitiki žmonėmis, todėl būtina keisti jų nuostatas.

„Iš kur atsiranda bendruomenių  priešiškumas? – klausia renginyje dalyvavusios VšĮ Psichikos sveikatos perspektyvos direktorė Karilė Levickaitė ir projektų vadovė Milda Beišytė. – Gal dėl psichikos sveikatos raštingumo stokos? Progų susitikti su kitokiu, bet tokiu pat vertingu kaimynu, stygiaus?“

VšĮ Psichikos sveikatos perspektyvos pradeda projektą, kurio tikslas – bendruomenėms kurti galimybes susitikti ir kalbėtis, geriau suprasti, kas yra negalia ir psichikos sveikata. Projektas „Pokyčių sparnai – žmonių, turinčių intelekto ir / ar psichosocialinę negalią, įtrauktis ir teisių užtikrinimas Lietuvos regionuose“ yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Jis įgyvendinimas su partneriais VšĮ Šeimos idėjų centras ir Šiaurės Norvegijos universitetine ligonine. Oficialus projekto atidarymas planuojamas vasario 19 d.

Institucinės globos pertvarkos inf.

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin
Prisijungti Registruotis
Bendruomeninių paslaugų žemėlapis
Renginių kalendorius
2021 vasario
PrATKPnŠS
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
« Sau   Kov »
MOKOMASIS FILMAS BENDRUOMENINIŲ VAIKŲ GLOBOS NAMŲ PASLAUGOS TEIKIMO VAIKAMS, TURINTIEMS AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMĄ
Sekite mūsų naujienas
Mūsų leidiniai
Programos partneriai
Institucinės globos pertvarkos parntneriai