KARTAIS UŽTENKA TIK NEDIDELĖS PAGALBOS: TIK PAŽIŪRĖKITE, KOKIUS MENO KŪRINIUS SUKURIA NIEKADA TO NEDARĘ
„Kiekvienam žmogui labai svarbu būti reikalingam ir naudingam. Svarbu – duoti, o ne tik būti gavėjais“, – įsitikinusi „Lobių dirbtuvių“, įtraukiančių suaugusiuosius su intelekto negalia, socialinė darbuotoja ir padalinio vadovė Vytautė Paškevičiūtė-Masiukienė.
ne vienerius metus veikiančios „Lobių dirbtuvės“ – tai socialinė iniciatyva ir socialinis verslas, kur iš medienos gaminami įvairiausi dirbiniai – nuo suvenyrų iki stalų. Kartu suaugusiųjų su proto negalia sukurtus dirbinius bandoma parduoti, o kai kurių dirbinių paprašo pagaminti ir apie dirbinius žinantys gyventojai.
Tai – tik viena iš iniciatyvų, kurios padeda žmonėms su intelekto negalia įsitraukti į veiklą ir būti užimtiems. „Lobių dirbtuvėse“ taip pat organizuojami edukaciniai užsiėmimai, kuriuose moksleiviai ne tik mokosi dirbti su medžiu, bet ir susipažįsta iš arti su neretai visuomenėje vis dar atstumta gyventojų socialine grupe. Tokiu būdu padedama keisti požiūrį į intelekto negalią turinčius asmenis, o kartu pastariesiems parodoma, kad jie gali sėkmingai dirbti. Ne tik gauti, bet ir duoti Šalia Neries regioninio parko įsikūrusios dirbtuvės bendradarbiauja ir su parko direkcija.
Vienas iš buvusių bendrų projektų – tradicinė namų puošyba. Projekto metu buvo gaminami puošybos elementai etnografiniams kaimams, o kartu buvo vestos edukacinės pamokos kaimų gyventojams, kur žmonės patys bandė gaminti puošybos detales savo namams.
Į dirbtuves žmonės su intelekto negalia atvyksta kasdien. Jiems – tai kasdieninis darbas. „Kai dar tik kūrėsi dirbtuvės, pati dirbau viename sostinės socialiniame centre, dalis žmonių čia dirba iš ten, o prisijungti kviečiami ir visi kiti norintieji. Kartais mamos išgirsta apie mūsų iniciatyvą ir atveda savo vaikus, kiti sužino iš draugų“, – pasakojo V. Paškevičiūtė-Masiukienė. Dirbtuvių nariai kasdien prie medžio dirbinių praleidžia po šešias valandas. Per pietų pertrauką visi kartu bendruomeniškai susėda pietauti. „Matau, kad jiems labai svarbu būti reikalingiems ir naudingiems. Jie nori duoti. Dažnai visuomenėje matome, kad šie žmonės yra gavėjai – jų gailisi, aukoja, teikia paslaugas, moka pašalpas. Jiems visuomenė duoda, bet jie patys nori duoti kažką atgal“, – atviravo pašnekovė.
Pasak jos, būtent tokios dirbtuvės suteikia galimybę ne tik gauti, bet ir duoti, dalintis. „Čia dirbdami mūsų nariai gali parodyti žmogui, kaip įkalti vinį darant inkilą ar kaip išdeginti medienoje ornamentą. Tai padeda jiems atstatyti žmogišką orumą. Nors atrodytų, kad tai yra maži dalykai, bet tai padeda pakelti pasitikėjimą savimi, didinti žmonių savarankiškumą, drąsiau reikšti savo nuomonę. Jie tampa pilnaverčiais bendruomenės nariais“, – įsitikinusi dirbtuvių vadovė.
„Lobių dirbtuvėse“ gyventojai su negalia ne tik supranta, kad gali būti pilnaverčiai visuomenės nariai, bet ir mokosi socialinių įgūdžių. „Jie to mokosi kiekvieną dieną su mumis. Kad ir paprasčiausias dalykas – dirbame su medžiu, todėl prieš darbo pradžią reikia persirengti darbo drabužius, apsiauti batus su apsauga. Kai valgome visi kartu, mokomės vieni kitų palaukti, padėti vieni kitiems“, – pasakojo socialinė darbuotoja.
Atranda savo talentus tik užaugę
Su intelektinę negalią turinčiais žmonėmis jau šešerius metus Jonavos rajono neįgaliųjų veiklos centre dirba ir socialinė darbuotoja, direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams Viktorija Urbonavičienė. Pašnekovė teigė, kad tai, jog dirbs su žmonėmis, suvokė dar mokykloje: „Labai džiaugiuosi, kad dar būdama mokykloje supratau, kad noriu dirbti su šia grupe. Taip pat labai norėjau jaustis naudinga savo darbe. Aplinkybės susiklostė taip, kad baigus mokyklą atsirado galimybė darbuotis nevyriausybinėje organizacijoje, kur pamačiau iš arčiau asmenis, turinčius intelekto negalią. Patirtis buvo teigiama ir atradau sau darbo kelią“. Jonavos rajono neįgaliųjų veiklos centras vienu metu gali priimti 33 pilnametystės sulaukusius asmenis. Norintieji gauti čia paslaugas turi užsiregistruoti ir išreikšti savo norą prisijungti. Centre gyventojai su intelektine negalia gauna dienos užimtumo paslaugas: nuo pagalbos atvykstant į centrą, maitinimo iki įvairių veiklų. „Jos tikriausiai ir yra pačios svarbiausios. Jų turime labai daug ir įvairių: nuo darbo su moliu, teatrinės veiklos iki įvairių rankdarbių. Taip pat padedame ugdyti rašymo, skaičiavimo įgūdžius, naudojimąsi informacinėmis technologijomis. Stengiamės atliepti kiekvieno kliento poreikius ir kad jie atrastų sau mėgstamas veiklas“, – pasakojo pašnekovė.
V. Urbonavičienė pripažino, kad, deja, dažnas atvejis, kad savo mėgstamą veiklą ar užslėptą talentą žmonėms su intelektine negalia pavyksta atrasti centre, tik jau sulaukus pilnametystės. „Pavyzdžiui, žmogus pamato, kad jam ypač sekasi užsiėmimai keramika. Klientas atranda savo braižą, pradeda vienas, savarankiškai lipdyti vazą ir jam puikiai pavyksta“, – kalbėjo ji. Dainavimas, šokis – tai dar vieni iš talentų, kuriuos leisdami laiką atranda centro lankytojai: „Turime labai aktyvias merginas, kurios šventėms kuria pasirodymus. Jos pačios įsivaizduoja, kaip vizualiai turėtų atrodyti choreografija ir ją kuria“.
Užuovėja ir tėveliams
V. Urbonavičienė džiaugėsi, kad Lietuvoje – vis daugiau iniciatyvų, kur žmonės su intelekto negalia gali pasijausti visuomenės dalimi, visgi, jos nuomone, tokie centrai būtini, nes jie yra ne tik momentinis dėmesys ir pagalba specialiųjų poreikių turintiems žmonėms, bet ir padeda jiems ilguoju periodu: žmonės turi nuolatinį užsiėmimą, formuoja draugų ratą. „Tai yra ne tik realizacijos vieta lankytojams, bet ir užuovėja tėveliams. Jie žino, kad išleidę vaiką į tokį centrą jie gali ramiai dirbti, kad jų vaiku pasirūpinta, kad vaikai gaus ne tik užimtumo paslaugas, bet būtinąją priežiūrą, kuria pasirūpina socialiniai darbuotojai“, – tęsė pašnekovė. Jonavos rajono neįgaliųjų veiklos centre dirbanti specialistė džiaugėsi, kad centre pavyksta su klientais atrasti savo ryšį: „Dažnu atveju žmogus turi skurdų žodyną, bet dirbant pradedi suprasti jį iš judesių, ženklų, ir taip susikalbėti. Kitas nuostabus momentas, kai žmogus tavęs prašo patarimo, tavimi pasitiki, nebijo kalbėti apie jautrius klausimus“. Pasak pašnekovės, centras niekada nesusiduria su darbuotojų trūkumu, nes jame po praktikos lieka dirbti daug studentų. Kaip įsitikinusi V. Urbonavičienė, specialistai renkasi darbą su intelektinę negalią turinčiais žmonėmis, nes pastarieji yra labai motyvuoti užsiimti skirtingomis veiklomis, o taip socialinis darbuotojas gali ir savo pomėgius realizuoti, o kartu ir įgalinti klientą.