Keičiasi požiūris, keičiasi ir žmonių likimai

Užsibrėžus Lietuvoje pertvarkyti globos įstaigas nesitikėta, kad intelekto ir psichosocialinę negalią turinčių žmonių grįžimas į visuomenę sulauks tokios bendruomenių baimės ir pasipriešinimo. 

Pakruojiškės Emos Stankevičienės patirtis rodo, kad būna ir kitaip. Jau metus ji yra apsaugoto būsto paslaugos atvejo vadybininkė, atliekanti socialinio darbuotojo funkcijas. Pasak Emos, prieš metus Pakruojyje apsaugotame būste apsigyvenę keturi jos klientai bendruomenėje pritapo labai greitai.

Iš kairės: Ema, Vytautas, Sonata ir Eglė su kursų baigimo pažymėjimais.

Socialinio darbuotojo profesiją Ema pasirinko neatsitiktinai: „Negalią turinčių žmonių turiu artimoje aplinkoje, be to, esu empatiška, noriu padėti žmonėms.“ Šiaulių kolegijoje baigusi socialinio darbo specialybę ji 6-erius metus Klovainių sutrikusio intelekto jaunuolių centre dirbo socialinio darbuotojo padėjėja. Įstaigai įsitraukus į Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kuruojamą projektą „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėt­ra“, E. Stankevičienei patikėtos apsaugoto būsto paslaugos atvejo vadybininkės pareigos.

Projektu siekiama išbandyti paslaugas, kurios intelekto ir psichosocialinę negalią turintiems žmonėms kuria galimybę gyventi bendruomenėje kartu su visais. Viena iš tokių yra apsaugoto būsto paslauga.


Rado pašaukimą

Šiaulių regiono pertvarkos ekspertė Eglė Jurkutė Emos darbu labai patenkinta – sako, kad jos kuruojamos apsaugoto būsto paslaugos tikriausiai taps pavyzdžiu, iš kurio galės mokytis kiti. Pasak jos, Ema – žmogus, keičiantis likimus.

Pati Ema daugiau pasakoja ne apie save, o apie keturis savo klientus. Eglė (28 m.) ir Sonata (29 m.) gyvena pačiame miesto centre, Irmantas (43 m.) ir Vytautas (59 m.) apsigyveno kiek tolėliau, prie upės. Skausmingos visų jų gyvenimo istorijos. Eglė ir Sonata globos įstaigose praleido visą savo gyvenimą, prieš atsikraustydamos į apsaugotą būstą gyveno savarankiško gyvenimo namuose Linkuvoje. Irmantas iki tol gyveno su tėvais, po traumos jis juda su vaikštyne ir neįgaliojo vežimėliu. Vytautas į apsaugotą būstą persikėlė iš laikinojo gyvenimo namų.

„Pirmieji metai ir man, ir jiems buvo adaptaciniai. Labai stengiausi, kad jie kuo greičiau pritaptų naujoje vietoje. Ėjom į namo gyventojų susirinkimus, prisistatėm kaimynams. Visi jie mano klientus priėmė be išankstinių nuostatų“, – pasakoja atvejo vadybininkė. Pasak jos, vienas geranoriškas kaimynas merginoms padeda, kai dingsta elektra ar užsikemša kriauk­lė. Gerai su kaimynais sutaria ir vyrai. Žmonės ypač dėkingi Vytautui, kuris visą žiemą kieme nukasdavo sniegą.

E. Stankevičienė sako nuolat jaučianti Pakruojo rajono savivaldybės dėmesį: „Startavus projektui apsaugoto būsto gyventojus aplankė administracijos direktorė Ilona Gelažnikienė ir Socialinės rūpybos skyriaus vedėja Daiva Rutkevičienė. Naujakuriams jos atvežė ir įkurtuvių dovanų.“ Taip pat Ema džiaugiasi Klovainių sutrikusio intelekto jaunuolių centro direktorės, projekto vykdytojos Aušros But­norienės pagalba ir patarimais.


Aktyvūs ir energingi

Ema savo klientus stengiasi įtraukti į vietos bendruomenės socialinį ir kultūrinį gyvenimą. „Bendradarbiaujam su asociacijomis „Pakruojo viltis“, „Aš galiu“, taip pat su Klovainių sutrikusio intelekto jaunuolių centru. Vykstam visur, kur mus kviečia. Šiemet jau dalyvavom dviejose neįgaliųjų sporto žaidynėse, ruošiamės trečioms. Mano klientai yra labai aktyvūs, įsitraukiantys“, – pasakoja pašnekovė.

Šią vasarą ji su trimis savo klientais dalyvavo projekto „Draugystė veža“ iniciatyvoje „Mums pakeliui“. „Projekto komanda ėjo per Pakruojį, tad prisijungėm ir juos palydėjom keletą kilometrų“, – pasakoja Ema.

Atvejo vadybininkė džiaugiasi, kad jos ketvertuką noriai šefuoja Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos darbuotojai. Visi baigė čia organizuotus kompiuterinio raštingumo kursus. Kompiuterio galimybėmis labiausiai domisi Vytautas. Be to, jis labai mėgsta skaityti, yra nuolatinis bibliotekos klientas.

Kiekvienas Emos klientas turi savo individualių norų ir pomėgių. Irmantas – aistringas žvejys, Sonata mėgsta vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis – šį užsiėmimą jai padėjo atrasti Ema. Vadybininkė „atrado“ ir užslėptą Eglės talentą – per karantiną pastebėjo, kad ji gražiai piešia. „Nupirkau drobės, guašo dažų ir pasiūliau pabandyti ką nors nupiešti. Eglė nupiešė raudonas aguonas – piešinys buvo tiesiog nuostabus“, – džiaugiasi Ema. Ji Eglę skatino piešti toliau, dabar ji net užsakymų sulaukia. Šiuo metu mergina ruošiasi miesto šventei, savo piešinius pardavinės mugėje.

Ema (dešinėje), Sonata ir Eglė su Lėja.

Eglė augina dukrytę. Lėjai dabar 4-eri, ji lanko Pakruojo lopšelį-darželį „Saulutė“. „Gražu matyti, kaip Eglė rūpinasi dukryte. Tai pastebėjo ir „Saulutės“ administracija – su darželiu bendradarbiaujantys užsienio partneriai kasmet remia vienišas mamas, šiemet parama skirta Eglei“, –savo kliente didžiuojasi Ema. Drabužėlių ir žaislų mergaitei dovanoja ir kaimynai.

Pasak E. Stankevičienės, apsaugoto būsto paslauga skirta tiems, kurie nori gyventi savarankiškai, atvejo vadybininko užduotis – kai reikia, jiems padėti, patarti, bet nieko nedaryti už juos. „Mano klientai patys gaminasi maistą, tvarkosi, užsiregistruoja į gydymo įstaigas. Kai reikia, visada gali į mane kreiptis – ir po darbo valandų, ir savaitgaliais, – laiko tikrai neskaičiuoju. Norisi, kad per trejus projekto metus jie pasiektų savo užsibrėžtus tikslus – susirastų darbą, gautų socialinį būstą, – sako Ema. – Juokais save vadinu mokytoja – mokysiu mokysiu, o po to išleisiu į savarankišką gyvenimą.“


Nori dirbti

Pašnekovės teigimu, visi jos klientai labai nori dirbti, deja, nedideliame mieste darbo susirasti sunku. Užimtumo tarnyba kol kas nieko negali pasiūlyti, darbo paieškos privačiose įstaigose taip pat nebuvo sėkmingos. Emai kilo mintis kreiptis į Pak­ruojo seniūną Svajūną Miknevičių. Seniūnas darbo pasiūlyti negalėjo, bet Eglei ir Sonatai pasiūlė savanoriškais pagrindais prisijungti prie Pakruojo miesto gėlynų ir želdinių tvarkytojų. Merginos jau beveik pusę metų du kartus per savaitę padeda tvarkyti aplinką.

„Man tas darbas labai patinka, – sako Sonata. – Jeigu kas nors neaišku, pasiklausiu. Dirbti nenusibosta, daug įdomiau negu namuose sėdėti.“

„Mums ir pačioms smagu matyti švarų miestą, parką. Manau, kad žmonės irgi pastebi, kai eina pro šalį, atrodo laimingi“, – priduria Eglė.

Ema labai norėtų, kad kitais metais Eglei ir Sonatai būtų skirta bent etato dalis. Ji tikisi, kad vis daugiau darbdavių supras, jog šie žmonės gali atsakingai dirbti. Juk jie mažai kuo skiriasi nuo kitų – taip pat nori bendrauti, gyventi savarankiškai, būti naudingais. Be to, jie kitus gali daug ko pamokyti – pavyzdžiui, nesureikšminti gyvenimo smulkmenų arba išmokti pasakyti „Ne“.

Laikraščio „Bičiulystė“ informacija
Asmeninio archyvo nuotr.

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin
Prisijungti Registruotis
Bendruomeninių paslaugų žemėlapis
Renginių kalendorius
2021 rugsėjo
PrATKPnŠS
   1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30    
« Rgp   Spa »
MOKOMASIS FILMAS BENDRUOMENINIŲ VAIKŲ GLOBOS NAMŲ PASLAUGOS TEIKIMO VAIKAMS, TURINTIEMS AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMĄ
Sekite mūsų naujienas
Mūsų leidiniai
Programos partneriai
Institucinės globos pertvarkos parntneriai