Koordinuojantis ekspertas Gytis Baltrūnas: „Mūsų projektas yra tik nedidelė visos pertvarkos dalis“

Prieš metus, 2020 metų gegužės mėnesį, startavo Institucinės globos pertvarkos antrasis etapas – projektas „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“, kurį koordinuoja  Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM, o finansuoja Europos socialinio fondo agentūra. Projektu siekiama tišbandyti bendruomenines paslaugas intelekto ir psichikos negalią turintiems asmenims, kurios didintų jų savarankiškumą ir taip įgalintų gyventi bendruomenėje.

Kaip jau metus vykstančio projekto rezultatus vertina jo koordinuojantis ekspertas Gytis Baltrūnas?

Ar projekto veiklos vyksta taip, kaip įsivaizdavote?

Įgyvendinant pilotinį projektą geriau neturėti per daug įsivaizdavimų ar išankstinės nuomonės, nes reikia numatyti bandomųjų paslaugų vietą visoje bendruomeninių paslaugų sistemoje. Kai prieš gerą mėnesį kalbėjomės apie bendrą visos pertvarkos viešinimo strategiją, supratau, kad mūsų projektas yra tik nedidelė visos pertvarkos dalis. Iš tikrųjų alternatyvi institucijai sistema turėtų apimti visą žmogaus gyvenimą, tam reikia labai daug paslaugų.

Pertvarkos antrajame etape pilotuojamos socialinių dirbtuvių ir apsaugoto būsto paslaugos iš esmės jau buvo išbandytos iki projekto pradžios, jos ir vyksta taip, kaip įsivaizdavom. Tiesa, sakyčiau, dirbtuvių organizatoriai nelengvai atsisako buvusių veiklos šablonų. Tarkim, viena pelningiausių socialinėse dirbtuvėse vykdytų veiklų buvo maišų palaikams gamyba. Dirbtuvių dalyviams tereikėjo įsiūti užtrauktuką, išmušti skyles ir prisiūti rankenas – rutininis, paprastas procesas, kurį nesunkiai gali padaryti neįgalieji. Bet žmonėms, kurie 30 metų pynė, mezgė, lipdė, kažką gamino, labai sunku persiorientuoti ir gaminti maišus palaikams. Vis dar šabloniškai įsivaizduojama, kad jie tik tokius dalykus gali daryti, tad šiuo atveju būtent ir trukdo išankstinis įsivaizdavimas.

Didžioji projekto veiklų dalis vyko per karantiną. Tai tikriausiai stabdė daugelį planų?

Galiu pateikti keletą skaičių: iki balandžio mėnesio panaudojom 28 proc. projekto lėšų, šiek tiek mažiau negu buvom numatę. Manau, tai tikrai geras rezultatas. Galime džiaugtis ir kitais skaičiais. Pavyzdžiui, planavome turėti 1000 projekto klientų, o šiuo metu turim 1060. Daugiausiai yra socialinių dirbtuvių lankytojų – planuota, kad jų bus 270, o yra gerokai daugiau – 448. Pasirodo, šios paslaugos poreikis yra labai didelis. Tai yra socialinės priežiūros paslauga, pretenduojanti tapti dienos globos alternatyva. Socialinės dirbtuvės aktyvina žmogų, veda jį prie įsidarbinimo apsaugotoje arba net laisvoje darbo rinkoje.

Įdarbinimo su pagalba paslaugos klientų yra mažiau, planuota per trejus metus paslaugą teikti 324 asmenims, o šiuo metu turime 134. Iki šiol buvo įdarbinti 7 žmonės – atrodytų, nedaug, bet šios paslaugos vienam asmeniui trukmė labai ribota, iki 1-erių metų. Be to, paslaugos tikslas yra ne tik įdarbinti, bet ir paruošti žmones dalyvauti darbo rinkoje. Įdarbinimo tarpininkai žmones išmoko įgūdžių, kurie niekur nedings, po pandemijos atsigavus darbo rinkai jie galės tuos įgūdžius panaudoti.

Žinoma, tokiu metu, kai ir šiaip daug žmonių ieško darbo, mūsų klientams įsidarbinti sekasi dar sunkiau. Dažnas darbdavys verčiau renkasi asmenį, kuris galbūt nėra toks geras darbuotojas, bet neturi psichosocialinės negalios. Visuomenė šitų žmonių vis dar bijo, o darbdaviai yra visuomenės dalis.

Bijo ne tik darbdaviai. Dar prieš prasidedant projektui buvo atvejis, kai įsidarbino psichosocialinę negalią turintis žmogus, ir darbdavys žinojo apie jo negalią, bet kolektyvas į tai sureagavo neigiamai, todėl darbdavys tą žmogų turėjo atleisti. Dėl to įdarbinimo su pagalba 4 ar 6 mėnesius gali skirti tam, kad žmogui padėtų surasti darbą, bet likę mėnesiai turi būti skirti padėti žmogui išsilaikyti darbo vietoje. Atsiranda įvairių faktorių, dėl kurių jie neišsilaiko darbo vietoje, vienas iš jų ir yra kolektyvo nusistatymas.

Beje, dar viena didelė problema, apsunkinanti šią paslaugą, yra susisiekimo trūkumas. Jei žmogus gyvena kaime, kur darbo vietų nėra, o į rajono centrą per savaitę važiuoja vienas autobusas, nėra jokių galimybių įsidarbinti. Situaciją išspręsti padėtų pavėžėjimo paslauga, bet tada įdarbinimo su pagalba paslauga labai pabrangtų. Manau, kad savivaldybių atsakomybė yra padaryti tuos regionus prieinamus. Juk jeigu gyveni nutolusioje vietovėje ir negali visuomeniniu transportu nuvažiuoti net į polikliniką, tai nei šis, nei tas.

Karantinas turbūt apsunkino ir kitas paslaugas?

Dėl karantino reikalavimų truputį sustojo apsaugoto būsto paslaugų plėtra. Ši paslauga pretenduoja į alternatyvą ilgalaikei institucinei globai. Kadangi buvo ribojamas judėjimas tarp savivaldybių, darbuotojai kitose savivaldybėse negalėjo ieškoti nuomojamų butų ir klientų.

Karantinas privertė daugelį projekto dalyvių persiorientuoti dirbti per nuotolį. Tiesa, dirbantiems su intelekto negalią turinčiais žmonėmis buvo sudėtingiau, nes dažnas iš jų nemoka skaityti, dažnai tenka bendrauti per tarpininką ar ieškoti kitų jiems tinkančių sprendimų. Dalis dirbtuvių lankytojų per karantiną galėjo lankyti dirbtuves, kitiems užduotys buvo vežamos į namus. Taigi, karantinas atvėrė ir naujų galimybių.

Kurią paslaugą pilotuoti sudėtingiausia?

Sakyčiau, naujausia ir sudėtingiausia paslauga yra pagalba priimant sprendimus. Tai lemia keletas priežasčių. Dauguma partnerių yra su neįgaliaisiais dirbančios įstaigos, tad dažniausiai šią pagalbą teikia socialiniai darbuotojai. Taip susiklostė, kad socialinis darbas Lietuvoje yra per daug paternalistinis, t. y. per daug globėjiškas. Socialinis darbuotojas dažniausiai siunčiamas spręsti problemos, ir dažnai net mūsų partnerių planuose matom, kad norima žmogų išprausti, nukirpti, sušukuoti, panaikinti blogą kvapą, net neturint žmogaus sutikimo.

Kertinis šios paslaugas stulpas yra tai, kad pagalbos priimant sprendimus užsakovas yra niekas kitas, o pats klientas, ir paslaugą teikiantis darbuotojas be kliento noro nieko negali daryti. Jis turi būti asmens advokatas sprendžiant kasdienius klausimus, taip pat turi inicijuoti pokyčius, kad jam būtų suteiktos būtinos paslaugos, nesvarbu, kur jis gyventų, globos namuose ar savo būste.

Daugumoje Vakarų Europos valstybių pagalbos priimant sprendimus paslauga teikiama tik asmenims, turintiems intelekto negalią, komunikacijos, suvokimo problemų. Lietuvoje ji reikalinga ir psichosocialinę negalią turintiems žmonėms, nes nes pas mus beveik pusė žmonių, kuriems nustatytas neveiksnumas, turi šią negalią.

Noriu paklausti ir apie projekto viešinimą. Visuomenę dažniausiai pasiekia istorijos apie socialinių dirbtuvių darbą.

Socialinės dirbtuvės turi uždirbti 50 proc. savo biudžeto, todėl tam, kad parduotų savo gaminius, turi viešinti savo veiklą, tam reikia skirti ir žmogiškųjų išteklių, ir lėšų. Kitas dalykas – dirbtuvėse dominuoja turintys intelekto negalią, šiuos žmones dažnai galima atskirti iš išvaizdos, jie dažniausiai nebijo viešintis.

Kitokia situacija yra, pavyzdžiui, su apsaugoto būsto paslauga. Ja dažniausiai naudojasi psichosocialinę negalią turintys žmonės, ir jie to viešinimo vengia, nes nenori, kad juos atpažintų kaimynai ir pan. Be to, psichosocialines negalias turinčių žmonių iš išvaizdos nelabai gali atskirti, todėl jie savo negalią linkę slėpti, nes dėl stigmos patiria didelį visuomenės spaudimą. Dėl šios stigmos jie neretai net nėra linkę nusistatyti jiems priklausančio netekto darbingumo.

Kas galėtų padėti pakeisti visuomenės nuostatas? Gal reikia švietėjiškų kampanijų?

Matyt, vien su švietėjiškomis kampanijomis mažai ką padarysi. Šie žmonės turi grįžti į visuomenę, tada visuomenė ims keistis. Šių žmonių nuo sovietinių laikų pradžios niekas nematė, jie buvo uždaryti, ir dėl to apie juos buvo kuriami įvairiausi mitai. Anekdotai, pasakojimai apie durnių namus, apie tai, kad jie yra pavojingi, neprognozuojami, atsirado dėl to, kad šių žmonių nebuvo šalia. Tai, kad dar sovietmečiu sukurti mitai gyvuoja, rodo bendruomenių reakcijos sužinojus, kad šalia apsigyvens intelekto ar psichosocialinę negalią turintys žmonės. Beje, po kurio laiko matom, kad bendruomenėse, kur įsikuria grupinio gyvenimo namai, dažniausiai jokių problemų nekyla.

Ar jūs pats projektu nenusivylėte?

Visko būna, ne visada lengva pralaužti kai kuriuos partnerių stereotipus. Vis dėlto kai pasikalbu su partnerių darbuotojais, kurie prieš keletą mėnesių visai nesigaudė, džiaugiuosi matydamas, kad pokytis vyksta.

Kadangi projekto mastas yra nemažas, tikiuosi, kad tie pokyčiai pasieks ir visuomenę. Juk turėsim per 1000 paslaugos gavėjų, tad didėja tikimybė, kad statistinis lietuvis, gyvenantis mieste ar kaime, prisilies prie žmogaus su negalia, o nuo kiekvieno tokio prisilietimo pozicija šių žmonių atžvilgiu keičiasi.

Kalbėjosi Sigita Inčiūrienė

Institucinės globos pertvarkos inf.

Kauno „Arkos“ bendruomenės socialinių dirbtuvių archyvo nuotr.

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin
Prisijungti Registruotis
Bendruomeninių paslaugų žemėlapis
Renginių kalendorius
2021 birželio
PrATKPnŠS
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30     
« Geg   Lie »
MOKOMASIS FILMAS BENDRUOMENINIŲ VAIKŲ GLOBOS NAMŲ PASLAUGOS TEIKIMO VAIKAMS, TURINTIEMS AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMĄ
Sekite mūsų naujienas
Mūsų leidiniai
Programos partneriai
Institucinės globos pertvarkos parntneriai