Kuria bendruomenę, kurioje kiekvienas yra pats svarbiausias

Pasaulyje veikia įvairūs centrai ir organizacijos, teikiantys pagalbą žmonėms su negalia, padedantys jiems gyventi visavertį ir laimingą gyvenimą.

Vieną tokių kuria antroposofinės iniciatyvos „Camphill‘o“ entuziastai. Pirmoji „Camphill‘o“ bendruomenė Škotijoje įsikūrė prieš 80 metų. Pasaulyje šiuo metu veikia virš 100 „Camphill‘ų“ bendruomenių.

Lietuvoje pirmasis „Camphill‘as“ „Akvila“ duris atvėrė 2018 metų rugsėjį, Kauno rajone, Garliavoje. O pavadinimas „Akvila“ (lot. aquila – erelis) kilo nuo pirmosios lankytojos Akvilės vardo. Kalbamės su šio „Camphill‘o“ įkūrėja ir idėjiniu varikliu – Jolita Čilvinaite.

Kokia „Camphill‘o“ esmė?

„Camphill‘as“ veikia socialinės terapijos principu. Šio metodo ašis ir esmė yra socialinis gyvenimas bendruomenėje, t. y. visi – tiek žmonės su negalia, tiek darbuotojai – kuria erdvę, kurioje atliepiami kiekvieno individualūs poreikiai. Kai mūsų socialinė aplinka yra draugiška, mes galime atsiverti ir sąmoningiau pažvelgti į asmeninę situaciją. Tuomet tampa lengviau priimti save ir priimti kitą su jo iššūkiais, idėjomis, keistumais. Kai mes vienas kitą priimame, vyksta gydymas, terapija.

Apsilankiusieji mūsų organizacijoje visai kitaip pamato žmones su negalia, todėl, kad dėmesys kreipiamas į žmogų, o ne į jo negalią. Žmonės eina, veikia, dirba. Nesvarbu, ar žmogus kalba, ar nekalba, kiek jis gali suvokti aplinką ar ne. Žmogui sudarytos sąlygos funkcionuoti, bendrauti, socializuotis ir tuomet negalia netrukdo, jos nebesimato. Tada žmogus susitinka žmogų. Atsiranda lygybė. Visi mes esame lygūs, bet kaip gerai, kad tokie skirtingi!

Galima sakyti, kad „Camphill‘ų“ judėjimas kuria socialinį prototipą – nedidelės bendruomenės, kurioje švenčiame įvairovę, priimame, vertiname ir gerbiame skirtingumus.

Taigi, jūsų bendruomenėje žmonės su negalia gyvena ir dirba kartu su sveikais žmonėmis visavertį, orų gyvenimą. O sveikieji gyvena ir dirba dėl žmonių su negalia?

Paviršutiniškai žiūrint, taip. Tačiau noriu akcentuoti – ne dėl žmonių su negalia, o kartu su jais. Mes kviečiame būti kartu, kurti kartu, dirbti kartu. Kiekvienas esame su savo individualiais poreikiais, net jei ir neturime negalios. Jeigu vadiname vienus sveikais, tuomet tenka kitus laikyti sergančiais, “neįgaliaisiais”, bet žmogaus teisės šiuo atveju rekomenduoja vartoti sąvoką “žmogus turintis negalią” akcentuojant žmogų.

Pasaulyje vyrauja du požiūriai į žmones su negalia. Mediciniu požiūriu negalia yra liga, kurią reikia gydyti, o ligoniui reikia pagalbos, pritaikymo, dažnai ir atskyrimo. Dėmesio centru tampa negalios diagnozė.

Socialinio negalios modelio požiūriu dėmesio centras yra žmogus ir jo orumas. Mes visi esame žmonės. Nesvarbu, koks aš esu: aukštas, storas, su ranka ar be rankos, matau ar nematau, turiu intelekto negalią ar neturiu. Pats sau negalios nepatiriu. Patiriu ją tik tada, kai išeinu į socialinę aplinką,  pvz.: jeigu judu ratukais, išeinu į gatvę ir nebenuvažiuoju nuo šaligatvio. Tuo momentu ir atsiranda negalia. Šis požiūris kviečia taip sutvarkyti ir pritaikyti aplinką, kad joks žmogus, būdamas visuomenėje, nepatirtų ir nesijaustų turintis negalią. Angliškas žodis “disabled” reiškia “nugalintas”, o ne “neįgalus”. Taigi, pagrindinė idėja: pirmiausia neatimkime iš žmonių jų galių, tuomet nereikės skelbti šūkių – “įgalinkime žmones su negalia”.

Akviloje” dirbame su suaugusiais žmonėmis (yra „Camphill‘ų“ organizacijų, dirbančių ir su vaikais). Mes remiamės antroposofine žmogaus vystymosi samprata ir suaugusiu žmogų laikome nuo 21-erių metų, kuomet pilnai įsikūnija žmogaus Aš. Nuo to momento niekas nebeturi teisės pasakyti, kaip tam žmogui gyventi šioje žemėje.  Mūsų organizacijose žmogaus Aš arba Esybė yra labai labai gerbiama. Mes kuriame aplinką, erdvę, kurioje gali susitikti vieno žmogaus Esybė su kito žmogaus Esybe.

Kokia „Akvilos” kasdienybė?

Suaugusiam žmogui viena svarbiausių vertybių – savirealizacija. Dažnai ji vyksta būtent per darbą.

Šiuo metu veikiame kaip dienos centras, į kurį mūsų lankytojai  ateina kiekvieną dieną. Kiekvienas lankytojas (dar juos vadiname namiškiais) dirba vienose iš keturių dirbtuvių. Virtuvės dirbtuvėse gamina skanų maistą trisdešimčiai žmonių. Dar veikia rankdarbių dirbtuvės, lauko dirbtuvės (kiemas, sodas, daržas). Ir mūsų pasididžiavimas – popieriaus dirbtuvės „Pilnos širdys“, kuriose gaminame sąsiuvinius, bloknotus Valdorfo mokykloms, planuojame savo produkciją pasiūlyti ir plačiau. Žmogus pas mus ateina į konkrečias dirbtuves, savo darbo vietą, kuri jam yra individualiai pritaikyta.

Antra mūsų kryptis – kultūrinis socialinis gyvenimas. Jame dėmesį kreipiame žmogaus susitikimui su žmogumi. Tai jausmų, sielos sritis, ją lengviausiai patiriame per ritmus. Mūsų ritmai susieti su gamtos ritmais, kosminiais ritmais. Labai stipriai ir sąmoningai išgyvename savaitės ritmą, kiekvienai savaitės dienai turime tam tikras veiklas, ryto ir uždarymo ratus.

Metų ritme mūsų svarbiausia šventė yra Mykolinės, ji vyksta rugsėjo 29 d. Tą dieną švenčiame ir „Akvila“ gimtadienį. Gimtadieniui kiekvienais metais statome spektaklį. Per archetipus dramoje tiek mūsų bendradarbiams, tiek namiškiams spektaklio statymas tampa terapiniu procesu. Toliau visus metus išgyvename kitas svarbias valstybines ir krikščioniškas šventes.  

Trečia kryptis – dvasinis lygmuo. Vieni jame esame labiau sąmoningi, kiti labiau intuityvūs. Studijuojame antroposofiją. Kartais rengiame Biblijos skaitymo vakarus. Antroposofija vakarų kultūroje yra artimai susijusi su krikščioniškąja tradicija. Sąmoningai išjaučiame biblijinį metų ritmą.

Iš kur sužinojai apie „Camphill‘ų“ judėjimą? Kodėl  pasirinkai šį kelią? Dažniausiai tokiais projektais užsiima žmonės, kurie patys yra tiesiogiai susidūrę su neįgalumu, pvz. jiems gimė toks vaikas, arba augo šalia neįgalaus brolio.

Yra dar vienas žmonių tipas – tai profesionalai. Aš nesu nei profesionalė, nei mama. Visada ieškojau atsakymų į klausimą – kas yra žmogus? Kas yra tas bendras vardiklis, kuris sieja mus visus. Be rankos, be kojos, nematantis – vis tiek žmogus. Mes dirbame su intelekto negalią turinčiais žmonėmis, o intelektas šiais laikais yra ypač vertinamas visuomenėje. Tačiau ir su mažesniu intelektu žmogus vis tiek yra žmogus.

Dar dirbdama Valdorfo darželyje ėmiau gilintis į antroposofiją, kuri man labai tiko, kaip pasaulio suvokimo sistema. O apie „Camphill‘us“ išgirdau dokumentiniame filme „Rudolfo Štainerio iššūkis” (“The Challenge of Rudolf Steiner”, rež. Jonathan Stedall, 2012 m.). Jame buvo pasakojama apie visas Rudolfo Štainerio antroposofines iniciatyvas: Valdorfo pedagogiką, biodinaminius ūkius, mediciną, bankus, Euritmiją ir „Camphill‘us“.

Išgirdau, pamačiau ir širdimi pajutau, kad tai mano kelias. Radau bendruomenes Latvijoje, Estijoje, Skandinavijos šalyse. Užmezgiau ryšius su „Šaurės Šalių „Camphill‘ų“ asociacija“. Mokiausi, aiškinausi, kas yra „Camphill‘o“ esmė, vertybės. Supratau, kad forma labiau priklauso nuo poreikio, šalies, aplinkybių. Būrėme bendraminčius, šeimas šiai idėjai materializuoti ir paversti kūnu Lietuvoje.

Kiekvieną dieną kuriame bendruomenę, kurioje kiekvienas yra pats svarbiausias. Kur vyksta susitikimas tarp dviejų žmogiškumų. Kai vienodai svarbūs yra individas ir bendruomenė. Šis mano asmeninis susidomėjimas atvedė į veiklą, kurią paverčiau gyvenimo būdu. Negaliu to vadinti darbu. Tai yra mano, kaip žmogaus, savirealizacija. „Akvilos” bendruomenė yra mano dvasios namai. Labai apsidžiaugiau, nurimau ir atradau prasmę, kai tai suvokiau.

Apie ką svajojate?

Apie gyvenimo bendruomenę ir namus, kuriuose visi galėtume gyventi. Kol kas esame tik dienos centras, socialinės dirbtuvės. Trokštame kurti bendruomeninį gyvenimo principą. Kartu su Kauno rajono savivaldybe dalyvaujame projekte, kuris, tikime, mums suteiks galimybę pastatyti savo pirmąjį „grupinio gyvenimo namą”. Jame galės gyventi 10 žmonių su negalia. Tai bus pirmas žingsnis. Vėliau aplink jį kursime, lipdysime daugiau gyvenimo namų ir veiklų.

Jolita, ar tu laiminga moteris?

Oi, labai! Aš labai laiminga! Radau savo namus ir tai yra labai daug!

Dėkoju už įkvepiantį pokalbį ir linkiu gražaus „Akvilos” bendruomenės augimo!

Jolitą Čilvinaitę kalbino Aistė Juškė

Nuotraukos – “Akvila” archyvo

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin
Prisijungti Registruotis
Bendruomeninių paslaugų žemėlapis
Renginių kalendorius
2021 gruodžio
PrATKPnŠS
   1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31   
« Lap   Sau »
MOKOMASIS FILMAS BENDRUOMENINIŲ VAIKŲ GLOBOS NAMŲ PASLAUGOS TEIKIMO VAIKAMS, TURINTIEMS AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMĄ
Sekite mūsų naujienas
Mūsų leidiniai
Programos partneriai
Institucinės globos pertvarkos parntneriai