NEĮGALIŲJŲ ĮDARBINIMAS: PASIDALINO SAVO PATIRTIMI

Projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ partneris VšĮ Valakupių reabilitacijos centras projekto darbuotojams ir partneriams surengė seminarą, kuriame pasidalijo patirtimi įdarbinant asmenis su intelekto ar psichosocialine negalia ir teikiant lydimąją pagalbą įsidarbinus.

Apie iššūkius, su kuriais susiduriama įdarbinant neįgaliuosius atviroje darbo rinkoje, taikomus metodus, įgyvendinamus projektus ir sėkmės istorijas pasakojo Eugenija Danieliūtė, medicinos psichologė ir įdarbinimo koordinatorė.

Šio seminaro tikslas – aptarti iššūkius, su kuriais susiduriama įdarbinant neįgaliuosius atviroje darbo rinkoje, kaip ir ką galėtume daryti kitaip, kad tiek darbdaviai būtų atviresni ir nebijotų įdarbinti žmonių su negalia, tiek patys neįgalieji būtų motyvuoti dirbti kuo ilgiau.

Norint padėti, reikia suprati, kuo skiriasi intelekto ir psichosocialinė negalia

Pasak E. Danieliūtės, svarbus tranzitas nuo įsidarbinimo su pagalba į atvirą darbo rinką, kol žmogui jau visai nereikia pagalbos.

„Bet, visų pirma, reikia atskirti, kokia pagalba įsidarbinant reikalinga intelekto negalią turintiems žmonėms, o kokia – turintiems psichosocialinę negalią. Žmonėms su intelekto negalia gali padėti bendruomeninės paslaugos, pavyzdžiui, atvejo vadyba, nuosekli sveikatos priežiūra, taip pat pagalba priimant sprendimus, pagalba suprasti įvairią informaciją, pagalba suprasti socialines situacijas, suprasti savo turimus gebėjimus, pagalba prisistatant, struktūruojant dieną. Galų gale – suprasti ir savo teises, sugebėti jomis pasinaudoti. Tuo tarpu turintiems psichikos negalią reikalinga emocinė parama, palaikymas, rutiniška sveikatos specialistų priežiūra, neretai medikamentai, savireguliacijos įgūdžių stiprinimas, asmens ir jo artimųjų edukavimas apie sutrikimą, po ilgesnio laiko gydymo įstaigoje padėti adaptuotis, atkurti gebėjimus ir įgūdžius“, – pasakoja E. Danieliūtė.

Remiamas įdarbinimas: 5 žingsniai

Valakupių reabilitacijos centro įdarbinimo koordinatorė Eugenija Danieliūtė įsitikinusi, kad kiekvienas norintysis gali dirbti, jeigu tik užtikrinamas jam reikiamas pagalbos lygis.

Remiamas įdarbinimas – tai pagalba neįgaliesiems, ribotų galių asmenims pasirinkti darbinę veiklą bei identifikuoti, kokios pagalbos jiems reikia, kad galėtų dirbti ir išlaikyti apmoko darbo vietą.

Pasak specialistės, remiamo įdarbinimo procesą sudaro 5 pakopos: asmens įtraukimas, profesinis profilis, darbo paieška, darbdavio įtraukimas ir galiausiai – palaikymas darbo vietoje.

Taigi, visų pirma svarbu rasti žmogų, kuris būtų potencialus ieškantysis darbo ir su juo aptarti jo siekius, lūkesčius, svajones. „Tuomet sudarome profesinį profilį, kurio tikslas – padėti ieškančiajam darbo parinkti tinkamą paramos strategiją, pagalbą darbo vietoje. Į jį įeina darbinių prioritetų įvardijimas, darbo buvimo vieta, valandų skaičius, pageidaujama aplinka, išsiaiškinimas, kokie asmens socialiniai įgūdžiai, savarankiškumo lygis, galimybė atlikti praktiką ir daugelis kitų faktorių.  Yra įrodymų, kad profesinis profilis yra vienas svarbiausių sėkmės faktorių ilgalaikiam įsidarbinimui atviroje darbo rinkoje“,  – sako E. Danieliūtė.

Pašnekovė priduria, kad profesinio profilio procesas yra gyvas, dinamiškas ir kūrybinis. Jo metu galima aplankyti darbo vietą, pasikalbėti su darbdaviu, susipažinti su būsimu darbu, atlikti pokalbio dėl darbo treniruotę ir pan. „Tai etapas, kai svarbu rasti kuo geresnį atitikimą tarp asmens gebėjimų, asmeniui reikiamos pagalbos ir darbo vietos reikalavimų. Tai tikrai ne apie tai, kad paslaugų teikėjas surenka informaciją apie asmenį ir už jį nusprendžia. Priešingai – tai tokia pagalba, kai ieškantysis darbo yra pajėgus atlikti asmeninį ir informuotą pasirinkimą dėl darbo, karjeros. Ieškantysis darbo turi jausti, kad tai jis yra viso proceso šeimininkas. Praktikos metu pagrindinis tikslas yra ne tiek darbo rezultatas, kiek įgūdžių lavinimas, galimybių įsivertinimas. Pats asmuo turi įvardinti, kokios pagalbos jam reikia ir koks pagalbos būdas jam tinkamiausias ir efektyviausias“,  – pabrėžia E. Danieliūtė.

3 pakopa, t. y. darbo paieška, yra svarbi tuo, kad būtina rasti atitikimą tarp asmens poreikių ir darbdavio poreikių. Taigi, reikia atlikti detalią darbo pozicijos ir vietos analizę.  

„Darbdavio įtraukimas – tai svarbus etapas, nes jau įtraukiame ir papildomą asmenį – darbdavį. Šiame etape labai svarbus edukavimas, supažindinimas, kaip būtų su tuo asmeniu. Taigi, įsigilinimas į darbdavio poreikius, galimi mokymai įvairiomis temomis – apie skirtingas negalias, valstybės teikiamą paramą įdarbinant neįgalų asmenį, dėl praktinių klausimų apie asmens sveikatą, saugumą ir pan. Aktyviai bendradarbiaudami su darbdaviu mažiname baimes, keičiame įsitikinimus. Šiuo atveju teikiame pirmenybę „įdarbinimas-apmokymai-išlaikymas“ principui, o ne tradiciniam „apmokymai ir įsidarbinimas“ principui“, – pažymi E. Danieliūtė.

Pasak specialistės, stipresni įgūdžiai susiformuoja darbinėje, o ne dirbtinėje aplinkoje, tad svarbu ne tik asmenį įdarbinti, bet ir padėti išlaikyti darbo vietą: „Kitaip tariant, etapas palaikymas darbo vietoje yra vienas svarbiausių ir kuo ilgiau jis tęsis, tuo, tikėtina, sėkmingiau dirbs darbuotojas, o darbdavys – bus patenkintas“.

„Pastebėjome tokią tendenciją, kad darbdaviai mieliau priima žmones su negalia į valymo paslaugų įmones ar kitas darbovietes, kur pakanka žemesnės kvalifikacijos. Tačiau yra įsidarbinusių ir juvelyrikos srityje, ir IT, ir apskaitos. Taigi, reikia labai atidžiai žiūrėti į žmogaus pomėgius, polinkius. Reikia, kad ir darbuotojas nebijotų pradėti kažko naujo, ir darbdavys nebijotų kitoniškumo“, – sako E. Danieliūtė.

Institucinės globos pertvarkos inf.

Nuotrauka – Valakupių reabilitacijos centro archyvo