Pertvarkos projekto koordinuojantis ekspertas G. Baltrūnas: „Kol žmogus nenusipirks per mažų batų, neišmoks priimti tinkamo sprendimo“

Prieš metus pradėtas Institucinės globos pertvarkos antrasis etapas – projektas „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“, kurį koordinuoja Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, finansuoja Europos socialinio fondo agentūra.

Projekto tikslas – teikiant bendruomenines paslaugas intelekto ir psichosocialinę negalią turintiems asmenims didinti jų savarankiškumą ir taip įgalinti gyventi bendruomenėje. 

Koordinuojantis pertvarkos ekspertas Gytis Baltrūnas. Sigitos Inčiūrienės nuotr.

Projekto koordinuojantis ekspertas Gytis Baltrūnas sako, kad tai yra tik nedidelė visos pertvarkos dalis. Iš tikrųjų norint, kad išnyktų globos namai ir kad šie žmonės galėtų gyventi bendruomenėje, turi būti sukurta alternatyvi institucijai sistema, apimanti visas žmogaus gyvenimo sritis. 

Dėl to, kad Gytis pasuko į socialinį darbą, ko gero, labiausiai „kalta“ jo mama, rašytoja Vanda Juknaitė. Jos iniciatyva Inkūnuose, netoli Anykščių, buvo pradėtos rengti vasaros stovyklos negalią turintiems ir gatvės vaikams. Gytis sako jau 11-oje klasėje žinojęs, kad stos į socialinį darbą. 

Apsispręsti padėjo dar ir tai, kad kas vasarą į Inkūnus atvažiuodavo vokietis, į atsargą išėjęs kariškis, kuris atsiveždavo porą sunkiai auklėjamų jaunuolių. Jie dirbdavo bendruomenei naudingus darbus, tokia veikla jiems buvo įkalinimo alternatyva. Šis pavyzdys padėjo Gyčiui daug ką suprasti. Vis dėlto dabar jis prisipažįsta – jei būtų žinojęs, koks Lietuvoje yra socialinis darbas, nebūtų pasirinkęs tokios profesijos, mat pas mus socialinis darbuotojas panašesnis ne į įgalintoją, o į inspektorių. 

Vilniaus universitete baigęs socialinio darbo bakalauro ir magistro studijas G. Baltrūnas pradėjo dirbti Anykščių rajone įsikūrusiuose Aknystos socialinės globos namuose. 

Gyti, susidomėti pertvarka jus turbūt paskatino globos namuose įgyta patirtis? 

Institucinės globos pertvarkos klausimais ėmiau domėtis nuo 2013 metų – tebedirbdamas globos įstaigoje priklausiau Socialinio darbo tarybai, kuri kūrė pertvarkos gaires. 2016 metais startavus pirmajam pertvarkos etapui tapau regioniniu ekspertu. 

Aknystos socialinės globos namuose dirbau 11 metų. Mačiau, kad ta sistema negera, kad ji pražudo ten uždarytus žmones. Globos namuose kartu gyvena ir sunkia Alzhaimerio ligos forma sergantis senukas, ir psichikos liga susirgęs ką tik universitetą baigęs jaunas vyras, ir proto negalią turintis asmuo, kuris nemoka rašyti ir skaičiuoti, bet yra fiziškai stiprus. Visiems gyventojams teikiamas paslaugas būtų sudėtinga diferencijuoti, tad viskas daroma centralizuotai – skalbiami drabužiai, keičiama patalynė, gaminamas maistas ir pan. Tokia sistemingai teikiama perteklinė pagalba žmones smarkiai sugadina, jiems labai sunku pradėti savarankišką gyvenimą.

Prieš gal 10 metų dalyvaudamas tarptautiniuose projektuose lankiausi Olandijoje, Prancūzijoje, Danijoje. Mačiau, kad šiose šalyse didelė dalis intelekto ir psichosocialinę negalią turinčių žmonių gyvena bendruomenėje gaudami jiems reikalingas paslaugas. Mes turime eiti panašiu keliu. 

Gytis Baltrūnas (kairėje) su mama ir broliu. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar projektas vyksta taip, kaip įsivaizdavot?

Rengiant projektą buvo konsultuojamasi su nevyriausybinėmis organizacijomis. Kartu nutarta plėtoti keturių rūšių naujas paslaugas negalią turintiems darbingo amžiaus žmonėms: socialinių dirbtuvių, apsaugoto būsto, įdarbinimo su pagalba, pagalbos priimant kasdienius sprendimus. Projekto paslaugos pilotuojamos 6 regionuose: Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Telšių, Tauragės ir Marijampolės.

Įgyvendinant pilotinį projektą labai gerai neturėti per daug įsivaizdavimų ar išankstinės nuomonės, nes reikia numatyti bandomų paslaugų vietą visoje bendruomeninių paslaugų sistemoje. Beje, socialinių dirbtuvių ir apsaugoto būsto paslaugos iš esmės jau buvo išbandytos iki projekto pradžios, viskas vyksta maždaug taip, kaip įsivaizdavom. 

Tiesa, dirbtuvių organizatoriai nelengvai atsisako buvusių veiklos šablonų. Pavyzdžiui, viena pelningiausių socialinėse dirbtuvėse vykdytų veiklų buvo palaikams skirtų maišų gamyba. Dirbtuvių dalyviams tereikėjo įsiūti užtrauktuką, išmušti skyles ir prisiūti rankenas – tai nesudėtingas procesas, kurį be didelių pastangų gali padaryti neįgalieji. Vis dėlto žmonėms, kurie iki tol dienos užimtumo centruose kažką pynė, mezgė, lipdė, labai sunku persiorientuoti ir pradėti gaminti maišus palaikams. 

Socialinių dirbtuvių paslauga yra socialinės priežiūros paslauga, pretenduojanti tapti dienos globos alternatyva. Šios paslaugos poreikis yra labai didelis. Planavome, kad turėsim 270 dirbtuvių lankytojų, o yra gerokai daugiau – 448. 

Socialinės dirbtuvės kuriamos tam, kad neįgalieji dirbtų jiems prieinamus darbus ir net galėtų simboliškai užsidirbti. Tai yra pajamas generuojanti ar produktus kurianti veikla, leidžianti turintiesiems proto ar psichikos negalią patiems padengti bent dalį lėšų, skirtų jiems išlaikyti.

Veiklų, kurias gali atlikti socialinių dirbtuvių lankytojai, iš tikrųjų yra labai daug. Vieni pakuoja kačių kraiką, kiti siuva maišelius, treti valo laiptines, tvarko aplinką. Dirbtuvėse vienu metu dirba 10 žmonių. Didžioji jų dalis neturi darbo įgūdžių, dažną reikia pripratinti prie darbinės veiklos, todėl su jais dirba socialinis darbuotojas, socialinio darbuotojo padėjėjas ir užimtumo specialistas, kuris moko konkretaus darbo. Kiekvienos dirbtuvės taip pat turi po pusę rinkodaros specialisto etato. 

Socialinės dirbtuvės – tarsi tramplinas į atvirą darbo rinką. Kauno „Arkos“ bendruomenės archyvo nuotr.

Įdarbinimo su pagalba paslauga skirta savarankiškesniems žmonėms? 

Šia paslauga siekiama paskatinti intelekto ir psichosocialinę negalią turinčius žmones įsilieti į atvirą darbo rinką. Ir darbdaviui, ir negalią turinčiam žmogui į pagalbą ateina darbo tarpininkas, padedantis atskleisti asmens gebėjimus ir juos pritaikyti darbo rinkoje. 

Žinoma, šiuo metu, kai ir šiaip daug žmonių ieško darbo, mūsų klientams įsidarbinti dar sudėtingiau. Dažnas darbdavys verčiau rinksis asmenį, kuris galbūt ne toks geras darbuotojas, bet neturi psichosocialinės negalios. Visuomenė šių žmonių vis dar bijo, o darbdaviai yra visuomenės dalis.

Įdarbinimo su pagalba specialistas su vienu žmogumi dirba metus. 4–6 mėnesiai skirti padėti surasti darbą, o likusieji 6–8 – padėti jam išsilaikyti darbo vietoje. Atsiranda įvairių faktorių, dėl kurių jiems sunku išsilaikyti darbo vietoje, vienas iš jų yra neigiamos kolektyvo nuostatos. Pasitaiko atvejų, kai darbdaviui įdarbinus psichosocialinę negalią turintį žmogų, kolektyvas pasipriešina, ir žmogus netenka savo darbo vietos.

Šios paslaugos tikslas yra ne tik įdarbinti, bet ir paruošti žmones dalyvauti darbo rinkoje. Tokie įgūdžiai niekur nedings, po pandemijos atsigavus darbo rinkai bus galima juos panaudoti. 

Apsaugoto būsto paslauga skirta tiems, kurie nori pradėti gyventi savarankiškiau? 

Arba net visiškai savarankiškai. Žmogui, kuris turėtų gyventi globos namuose, sudaroma galimybė gyventi išnuomotame name ar bute. Kartu gali gyventi iki 4 asmenų, jiems padeda atvejo vadybininkas, kuris pritraukia jiems reikalingas paslaugas. 

Išsikėlusieji iš globos namų iš pradžių džiaugiasi laisve, bet greit pavargsta, nes viską tenka daryti patiems. Turime leisti jiems „atkristi“ ir vėl pradėti iš naujo. Angliškai tai vadinasi loop – žmogui gali tekti 10 ar net 15 kartų grįžti į ankstesnę institucinę rutiną, o po to vėl iš naujo bandyti, kol jis taps savarankiškas. Manau, kiekvienas žmogus turi vidinį imunitetą, norą gyventi savarankiškai, oriai. 

Ypač svarbu neleisti, kad šiuo metu į globos namus patektų žmonės, kurie yra pakankamai savarankiški, kad jie neįgytų tos nelemtos perteklinės globos patirties. Deja, Lietuvos globos įstaigose tebegyvena apie 6 tūkst. intelekto ar psichosocialinę negalią turinčių suaugusių žmonių. 

Ko gero, visi mažiausiai girdėjo apie pagalbos priimant sprendimus paslaugą.

Sakyčiau, tai yra naujausia ir sudėtingiausia paslauga. Šią pagalbą dažniausiai teikia socialiniai darbuotojai. Taip susiklostė, kad socialinis darbas Lietuvoje yra pernelyg paternalistinis, t. y. per daug globėjiškas. Dažnai net peržiūrėdami mūsų partnerių planus matom, kad norima žmogų išprausti, nukirpti, sušukuoti, panaikinti blogą kvapą, net neturint žmogaus sutikimo. 

Svarbu suprasti, kad pagalbos priimant sprendimus užsakovas yra klientas, todėl paslaugą teikiantis darbuotojas be kliento noro nieko negali daryti. Specialistas turi tapti savo kliento advokatu jam sprendžiant kasdienius gyvenimo klausimus. 

Šią paslaugą kai kas sieja su neveiksnumo institutu. Vakarų šalyse yra judėjimas, kuris angliškai vadinamas overprotection, t. y. per didelis apsaugojimas. Šio judėjimo dalyviai sako, kad nereikia žmogaus daryti neveiksniu, kad galima jį išmokyti tais atvejais, kai jis neturi atsakymų, kreiptis pagalbos. 

Aš pats mėgstu sakyti, kad reikia žmogui leisti nusipirkti per mažus batus. Kol jis pats nenusipirks per mažų batų, niekada ir neišmoks priimti tinkamo sprendimo, nes niekada nebuvo už tai atsakingas. 

Kas labiausiai kliudo pertvarkai?

Manau, tai, kad mūsų visuomenė kol kas nėra pasirengusi priimti kitokių žmonių. Visuomenė apskritai yra linkusi diskriminuoti kitokius, juk patyčių, spaudimo dažnai sulaukia net žmogus, turintis kokį nors nervinį tiką, patyręs traumą ir pan.

Užsieniečiai, atvykę į Lietuvą, paprastai manęs klausdavo, kur mūsų neįgalieji, nes jų pas mus nėra, gali sutikti tik vieną kitą. Tų žmonių nuo sovietinių laikų pradžios niekas nematė, jie buvo uždaryti, ir tai sukūrė didžiausius mitus apie tuos žmones. 

Apklausų duomenys rodo, kad psichosocialinę negalią turintys žmonės vertinami kaip pavojingesni už kenčiančius nuo priklausomybės ar išėjusius iš įkalinimo įstaigų. Kai ieškome būstų neįgaliesiems, nuomotojai, išgirdę, kam reikalingas butas, dažnai nuomoti atsisako. Šiems žmonėms paslaugas neretai atsisako teikti net fizinę negalią turinčius asmenis jungiančios draugijos – manoma, kad jie neprognozuojami, pavojingi. Visi girdim, kaip aršiai prieš šiuos žmones nusiteikusios bendruomenės, kuriose statomi bendruomeniniai gyvenimo namai. 

Rašydamas magistro darbą apie nusikaltėlius vaikus tyrinėjau dvi bendruomenes – viena gyveno aplink reabilitacijos centrą, kur jie gyveno, kita apie juos žinojo tik iš žiniasklaidos. Bendruomenės, kuri gyveno šalia tų vaikų, nuomonė apie juos buvo daug geresnė. 

Pagal statistiką intelekto ir psichosocialinę negalią turintys žmonės nusikalsta gerokai rečiau nei „sveikieji“. Jie turi grįžti į visuomenę, tada visuomenė ims keistis. Kai neįgaliajam paduodi ranką arba kai pasižiūri į vaiko iš globos namų akis, dingsta visas pyktis ir baimė, nes kiekvienas visų pirma yra žmogus.

Kalbėjosi Sigita Inčiūrienė

Bernardinai.lt inf.

Dalintis soc. tinkluose:
Share on Facebook
Facebook
Share on Google+
Google+
Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on LinkedIn
Linkedin
Prisijungti Registruotis
Bendruomeninių paslaugų žemėlapis
Renginių kalendorius
2021 birželio
PrATKPnŠS
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30     
« Geg   Lie »
MOKOMASIS FILMAS BENDRUOMENINIŲ VAIKŲ GLOBOS NAMŲ PASLAUGOS TEIKIMO VAIKAMS, TURINTIEMS AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMĄ
Sekite mūsų naujienas
Mūsų leidiniai
Programos partneriai
Institucinės globos pertvarkos parntneriai